Vis siekiame ten matomo gyvenimo standarto ir lygindamiesi klausiame: kada gi pagaliau gyvensime kaip Vakarų Europoje?
Komentuoja Ugnius Latvys, NT plėtros bendrovės „KAITA Group“ direktorius:
„Daugybe aspektų gyvename taip pat gerai jau ne vienerius metus – net patys galbūt nepastebėjome, kaip uoliu darbu pasivijome ir kartais net pradėjome lenkti žemyno Vakarus. Tačiau egzistuoja temų, kuriomis Vakarų Europos gyventojams tikrai neturėtume pavydėti. Ir tai – ne tik vandens iš čiaupo skonis ar interneto greitis.
Tokiuose miestuose, kaip Londonas, Paryžius ar Berlynas, būstas daugeliui gyventojų jau prieš kurį laiką iš esmės tapo neįperkamas. Ar įsivaizduojame, ką tai reiškia jų gyvenimo kokybei ir ką daryti, kad šiuo aspektu mes ilgainiui neimtume gyventi kaip Vakarų Europoje?
Vakarų būsto krizė
Kodėl NT tapo silpnąja Vakarų Europos vieta? Imkime Londono, išgyvenančio bene giliausią būsto krizę, pavyzdį. Vidutinė dviejų kambarių buto kaina Londone pernai, priklausomai nuo vietos mieste, siekė apie 500 tūkst. – 1 mln. svarų (600 tūkst. – 1,2 mln. eurų).
Situacija su nuoma – nedaug geresnė: tokį pat butą išsinuomoti mėnesiui kiek arčiau centro 2024-aisiais galėjo kainuoti 2–3 tūkst. svarų (2,3–3,5 tūkst. eurų), miesto pakraštyje, susitaikant su kasdienėmis brangiomis ir ilgomis kelionėmis – nuo 1,2 tūkst. svarų (1,4 tūkst. eurų).
Nieko nuostabaus, jog jauni žmonės vis ilgiau gyvena tėvų namuose: statistika rodo, kad net iki 34-erių neišsikraustančių gyventi savarankiškai skaičius per pastarąjį laikotarpį ūgtelėjo trečdaliu. Šiandieninė situacija mieste ne be reikalo yra vadinama didžiausia būsto krize, su kokia Londonas yra susidūręs per pastaruosius dešimtmečius.
Ką tai reiškia miestui ir jo gyventojams? Per pastaruosius metus ženkliai išaugo pastogės ieškančių ir savivaldybės pagalbos prašančių žmonių skaičius.
Skaičiuojama, kad jų jau – beveik 200 tūkst., t.y., vienas iš 50-ies miestiečių. Vis daugiau žmonių keliasi į Londono pakraščius ar į kitus miestus, visų pirma – tokie sąlyginai nedideles pajamas gaunantys specialistai, kaip mokytojai ar bendrosios praktikos gydytojai, jų trūkumas ilgainiui gali reikšmingai sutrikdyti miesto gyvenimą.
Šiandieninė situacija susidarė dėl ilgalaikio būsto pasiūlos trūkumo, išauginusio kainas. Statybų kaštai, pastarųjų metų infliacija ir išaugusios paskolų palūkanos atbaidė investuotojus – skaičiuojama, kad vien per praėjusius metus neįgyvendinti 88 proc. anksčiau planuotų naujų įperkamo gyvenamojo NT projektų.
Su kolegomis šiuo metu pradedame „co-living“ projekto, siūlančio įperkamą laikiną būstą ir bendruomenines erdves miesto centre, konversiją Londone. „Co-living“ sprendimai čia iš esmės tampa pagrindiniu išsigelbėjimu ne tik jauniems specialistams, bet ir daugybei kitų būsto nerandančių gyventojų, todėl jų skaičius mieste nuolat auga.
Panaši situacija ir Paryžiuje. Čia NT kaina jau viršija 10 tūkst. eurų už kvadratinį metrą, tad net ir nedidelis butas arčiau miesto centro tampa neįkandamas daugeliui jaunų specialistų. Vokietijoje, anksčiau laikytoje prieinamos nuomos salele Europoje, situacija taip pat sparčiai keičiasi. Nuomos kainos Berlyne per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau nei 40 proc.
ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, virš 85 milijonų europiečių būstui skiria daugiau nei 40 proc. mėnesinių pajamų. Tokia padėtis verčia žmones ieškoti alternatyvų. Svarbiausia mūsų dienų alternatyva Vakarų Europoje tampa „co-living“ projektai.
Kaip gyvename Lietuvoje?
Palyginkime savo realybę su išsvajotaisiais Vakarais.
Pernai „Statista“ skelbė duomenis, kiek įvairių Europos valstybių namų ūkių gali pasigirti nuosavu būstu. Tikriausiai nieko nenustebins žinia, kad mes šiame sąraše esame tarp lyderių su 89 proc., tuo tarpu beveik visos žemyno Vakarų šalys kartu su Skandinavija rikiuojasi pabaigoje, sudėtingiausia situacija – Vokietijoje (48 proc.) bei Šveicarijoje (42 proc.).
Tai – ne tik ilgamečių tradicijų ar kultūros, bet ir būsto įperkamumo pasekmė. „Swedbank“ pernai skelbė, jog po pastarųjų kelių sudėtingų metų pernai Vilniuje įperkamumo situacija vėl ėmė gerėti: 50,2 kv. m. būstą mieste galėjo įpirkti šeima, gaunanti vidutines pajamas. Tokia pora Vilniuje pradinį būsto įnašą gali sutaupyti per penkerius metus. Tai yra beveik neįmanoma daugelyje Vakarų Europos šalių.
Skirtumą aiškiai signalizuoja ir verslo požiūris. Mūsų komanda Vilniuje aktyviai vysto naujus gyvenamuosius projektus, vis daugiau investuodama į jų tvarumą, pritaikymą ilgam ir sveikam gyvenimui, kurdama pasirinkimą: nuo butų iki loftų, nuo centrinių miesto lokacijų iki paklausių gyvenamųjų rajonų. Ambicingus plėtros planus Lietuvoje turi dešimtys NT bendrovių, jas stabdo nebent leidimų išdavimą ribojanti biurokratija, tačiau ne ekonominiai veiksniai.
Visai kitaip Vilniuje atrodo ir „co-living“ erdvės: nors kuriame jas ir čia, mūsų šalyje, lyginant su Vakarų Europa, jos vis dar išlieka nišiniu sprendimu, skirtu visų pirma labai jauniems žmonėms: studentams ar ką tik studijas baigusiems specialistams, atvykusiems į Lietuvą iš svetur ir ieškantiems bendruomenės, draugiškos aplinkos, bendraminčių. Lietuvoje „co-living“ erdvės, nors visuomet iš esmės visiškai užpildytos, yra ne skausmingos problemos sprendimas, o maloni jaunatviška alternatyva įprastam gyvenimui bute.
Labai tikiuosi, kad toks „co-living“ vaidmuo mūsų šalyje išliks ir ateityje. Tuo tarpu Vakaruose stebime visai kitą scenarijų.
Laikinas pleistras ar ilgalaikė realybė?
Bendro gyvenimo erdvės dažnai pristatomos kaip modernus atsakas į būsto krizę. Gyventojai Londone moka iki 2 tūkst. eurų per mėnesį už patogiai įrengtą kambarį netoli miesto centro ir galimybę naudotis tokiais patogumais kaip sporto salės, darbo erdvės ar stogo terasos.
2024 m. „Savills“ tyrimas rodo, kad investicijos į „co-living“ projektus Europoje per dvejus metus išaugo 40 proc. Tokie miestai, kaip Amsterdamas ar Berlynas, nebespėja tenkinti augančios paklausos. Jauniems miestiečiams, kuriems būstas tapo neįperkamas, šie sprendimai yra gyvybiškai svarbūs. Tačiau daugeliui tai yra kartėlio kupinas sprendimas – pripažinimas, kad nuosavi namai gali visam laikui likti nepasiekiama svajonė.
Ko galime pasimokyti iš Vakarų?
Ar mums gresia Vakarų Europos likimas? Tai iš esmės lems vienintelis faktorius: santykis tarp paklausos ir pasiūlos. Vilnius – kasmet augantis miestas, kiekvienais metais priimame 6–7 tūkst. būsto ieškančių naujakurių, tad paklausa – stabili ir nuspėjama, labai svarbu, kad pasiūla ją atlieptų ir tai neleistų pernelyg sukilti būsto kainoms.
Analizuodami Vakarų pavyzdžius, matome, kad pasiūlą stabdo įvairūs faktoriai, tačiau sprendimų priėmėjų, kontrolės institucijų ir biurokratijos vaidmuo šioje temoje – labai svarbus. Jau ne vienerius metus ir Vilniuje stebime pasiūlos augimą stabdančios biurokratijos iššūkį, todėl, norėdami išvengti gyvenimo kaip Vakaruose, turime vieningai ieškoti būdų jį spręsti.“
