Kaune stovi apie 4000 senos statybos daugiabučių ir tik 6–7 proc. jų renovuoti arba vyksta pastatų atnaujinimas.
Dirbant tokiais tempais renovaciją pavyktų užbaigti maždaug 2105–2110 metais.
Statybų ekspertai pastaraisiais metais piešia dar niūresnį vaizdą, nes naujų projektų beveik nepateikiama.
Kauno valdžia sumanė imtis daugiabučių kvartalų evoliucijos ir neatpažįstamai pakeisti jų vaizdą.
Taisyklės paprastos: kvartalo gyventojams pritarus pastatų renovacijai, savivaldybės administracija sutinka skirti lėšų aplinkos infrastruktūrai – vaikų žaidimo aikštelėms, automobilių statymo vietoms, apšvietimui įrengti.
Negelbėja ir tokios dovanos: jeigu dėl renovacijos nesusitaria viename name įsikūrę žmonės, tai padaryti kelių daugiabučių gyventojams dar sunkiau.
– Renovacija beveik sustojo. Kodėl taip atsitiko – pernelyg išsipūtė darbų kainos, netinkamos sąlygos ar gyventojai nemato poreikio imtis tokių projektų? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto mokslininkės Jurgitos Černeckienės.
– Atsidūrėme keistoje situacijoje, kai susitvarkyti jau neapsimoka.
Investicijų atsipirkimo laikas yra pernelyg ilgas, o šį rodiklį lėmė smarkiai pabrangę statybos darbai ir pigi energija.
Žmonių pajamos pastaraisiais metais išaugo, valstybė moka kompensacijas ir kitaip globoja mažesnes pajamas gaunančius žmones, todėl energijos išteklių kaina nebėra tokia jautri.
Žinoma, tai neturi būti dirbtinai didinama.
Kita vertus, mes vis dar nesijaučiame savo daugiabučio savininkais.
Žmonės puikiai susiremontavo butus – pasirūpino šiuolaikiška santechnika, išlygino sienas, pakeitė grindų dangą, o štai namo išore ir laiptine turi rūpintis kažkas kitas.
Kažkas atsitinka žmonėms peržengus buto durų slenkstį.
Daugiabutyje, kuriame gyvenu, bandžiau suorganizuoti laiptinės remontą, bet išgirdau kaimynų pareiškimą, esą nieko ten nereikia daryti, nes ir taip viskas gražu.
– Galbūt nuo pat pradžių renovacija pasuko neteisingu keliu? Kai kas svarsto, kad išvis reikėjo griauti senus sovietinius namus ir statyti naujus.
– Idėja graži, bet dar sunkiai įgyvendinama.
Jeigu gyventojai nesusitaria dėl namo apšiltinimo, kaip reikėtų susitarti dėl išsikraustymo? Išvis nerealu. Nesusitariame dėl daug mažesnių nepatogumų.
Renovacijai reikia 50 proc. ir 1 gyventojo balso, o konversijos atveju turi būti 100 proc. sutikimas.
Žmogaus per jėgą negalima iškeldinti iš nuosavo būsto, nes privati nuosavybė – neliečiama.
Niekas ir dabar nedraudžia pastatyti naują daugiabutį, pasiūlyti jame įsikurti gyventojams, o senąjį nugriauti ir jo vietoje imtis statybų, bet verslas nesiima tokių projektų, nes turbūt netiki jų sėkme.
– Kauno savivaldybės administracija siūlo paramą infrastruktūrai tuose kvartaluose, kurių gyventojai sutinka imtis renovacijos. Ar tai gali būti paskata gyventojams?
– Manau, kad taip. Tai būtų kompleksiškas sprendimas, kuris gali lemti kokybinį pokyčių šuolį.
Dažnai galima išgirsti žmonių pastabų, kad atnaujinus daugiabutį liks neišspręstų problemų – ištrupėję šaligatviai, trūksta vietų automobiliams, nėra vaikų žaidimo aikštelių.
Kompleksinė renovacija – tai galimybė atversti visiškai naują puslapį ir tai turėtų suveikti.
– Ką dar galėtų padaryti šalies ar miesto valdžia, kad gyventojai pajustų poreikį imtis renovacijos?
– Galiu pajuokauti prisiminusi savo asmeninę patirtį – gal reikia pasamdyti psichologą, kuris galėtų ilgai ir kantriai kalbėti, aiškinti gyventojams, kad nėra jokių baubų ir niekas nenori atimti nuosavybės.
Mūsų daugiabutyje reikėjo remontuoti stogo hidroizoliaciją, nes vanduo bėgo į patalpas.
Dalis žmonių tiesiog protestavo prieš remontą, tačiau po pusvalandį trukusio pokalbio pakeitė nuomonę.
Kita kryptis – reikia ieškoti pigesnių statybos sprendimų, kad sutrumpėtų atsipirkimo laikas, nors dėl infliacijos ir augančių pajamų dabar mokama pinigų suma po penkerių metų atrodys gana kukli.
– Vyresnio amžiaus žmonės labai bijo ir paskolų. Kaip jiems galima padėti?
– Žmonės dažniausiai įsivaizduoja patį baisiausią scenarijų: iš pradžių paskola, vėliau – turto varžytynės.
Turi pasikeisti kartos, kad pasikeistų požiūris į paskolas.
Arba reikia daugiau gerųjų pavyzdžių.
Jeigu mums kažkas negerai, savo rūpesčiais pasidaliname su daugybe žmonių, o jeigu gerai – tai taip ir turi būti, savaime aiškus dalykas.
Tai taikytina ir renovacijai. Žmonės galėtų papasakoti, kaip jie priėmė sprendimą, kiek mokėjo, koks buvo kelias ir koks galutinis rezultatas.
Visi norime didesnio šiluminio komforto.
Renovuotuose pastatuose žiemą nebūna 18–19 laipsnių šilumos, oro temperatūra pasiekia 20–21 laipsnį. Žmonės tikrai gyvena patogiau, nereikia rengtis kelių megztinių.
– Galima išgirsti net tokį paaiškinimą: kam šiltinti namą, jeigu klimatas ir taip šiltėja? Gal jie iš dalies teisūs?
– Ne, neteisūs, prastas pasiteisinimas. Taip stipriai klimatas nepašiltės.
Vasarą namai perkaista, o būtent šiltinimas saugo ir nuo perkaitimo.
– Kokia ateitis laukia senųjų daugiabučių, kurių amžius jau artėja prie 60–70 metų?
– Kai pastatas tinkamai prižiūrimas, amžius jam nėra problema savaime.
Turime gerokai anksčiau statytus senamiesčius, kuriuos labai vertiname, grožimės jais. Jeigu namas nesugriuvo 50–60 metų, jis nesugrius ir į juos tikrai verta investuoti.
Betonas tvirtėja ir projektines savybes pasiekia per 28 paras. Vėliau jis toliau tvirtėja dar kelis dešimtmečius, tik gerokai lėčiau.
Bėdos prasideda tuomet, kai bėga vanduo, peršąla sienos.
