Dalyje šio pastato dabar įsikūrusi kaimo bendruomenė, biblioteka, o kita dalis – su išlūžusiomis lubomis, grindimis ir krūvomis šiukšlių. Parėčėnų mokykla buvo įkurta Lietuvai nusipelniusio žmogaus pastate, kurio artimieji negalėjo susigrąžinti būtent todėl, kad čia veikė švietimo įstaiga.
Šiandien į apgailėtiną situaciją patekusi ir buvusi mokykla, ir ją stačiusiųjų artimieji, kurie jaučiasi tarsi biurokratinėse pinklėse.
Perduota buvusiam kolūkiui
Miroslave daug metų gyvenantis Jonas Juravičius, buvęs šio krašto seniūnas, gerai žino, kaip Parėčėnuose atsirado mokykla: „Ištrėmus šio pastato savininkus į Sibirą, jis buvo perduotas, žinoma, už ačiū, tuomet šiame kaime veikusiam „Naujosios sodybos“ kolūkiui.
Ištremtų žmonių gyvenamajame name buvo įkurta mokykla, po kiek laiko prie jo pastatytas priestatas katilinei, rūbinei, kino aparatinei. Vienu metu čia veikė ir kolūkio kontora, buvo rodomi filmai. O prie gyvenamojo namo pastatytais ūkiniais pastatais naudojosi kolūkis.“
Tuomet niekas nesidomėjo, o dėl suprantamų politinių priežasčių net negalėjo domėtis, kas buvo neatlygintinai kolūkiui perduotų pastatų savininkai, koks jų likimas. Buvo tai žinančiųjų, bet tylėta, nes bijota sovietinių laikų susidorojimo.
Kada išaiškėjo tikrieji savininkai?
Maždaug prieš 35-erius metus Lietuvoje buvo priimti atitinkami teisės aktai dėl žemės ir pastatų grąžinimo buvusiems savininkams, taip siekiant atstatyti istorinį teisingumą.
Dabar Kaune gyvenanti, jau garbaus amžiaus Gražina Elena Daukšienė (Dainiūtė) sako gerai prisimenanti, kaip su mama, dabar jau iškeliavusia į Amžinybę, 1989-aisiais atvyko į Alytaus rajono savivaldybę ir užpildė dokumentus dėl įstatymiškai priklausiusių piniginių kompensacijų už turėtą turtą: „Sutikome gauti kompensaciją už paimtus gyvulius, o gyvenamąjį namą norėjome atsiimti savo naudojimui. Taip parašėme juodu ant balto.
Bet niekas mūsų pareikštos valios nepaisė, pervedė kompensaciją prieš mūsų valią ir už tėvų turėtą gyvenamąjį namą, kuriame tuo metu veikė mokykla. Tų pinigų sąskaitoje nejudinome, laukėme, tikėjomės, kad namas vis tiek bus grąžintas natūra, o mes valstybei sugrąžinsime kompensaciją. Bet pinigai, ten gulėdami, nuvertėjo, tėvo statytas namas taip ir nebuvo sugrąžintas.“
Būtent tuomet ir paaiškėjo, kas yra šio pastato tikrasis šeimininkas. O jis – nusipelnęs Lietuvai žmogus Vytautas Jonas Dainius, Lietuvos kariuomenės savanoris ir jos kūrėjas, apdovanotas Vyčio Kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu, specialiu savanorio ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Jis buvo nužudytas sovietų suėmimo metu, o jo žmona su vaikais ištremta į Sibirą, kur praleido 14 metų ir grįžo be teisės gyventi didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
G. E. Daukšienės teigimu, ji buvo jauniausia iš trijų Dainių vaikų, į Lietuvą su grupe lietuvių grįžo būdama šešiolikos metų, apsigyveno pas tėvų artimuosius ir savo iniciatyva ėmė mokytis, ieškotis darbų, sukūrė šeimą. Šiuo metu ji iš Dainių vaikų tik viena gyva.
Iš archyvų gauti dokumentai liudija, kad jos tėvas Parėčėnuose iš privataus asmens turėjo įsigijęs 32 hektarus žemės ir trobesius. Tai buvo 1934-aisiais. O po kelerių metų nusipirktas namas buvo perstatytas. Kaip tvirtina Gražina Elena, praktiškai tėvas pastatė naują namą, tokį, koks dabar stovi, tik be priestato, ir jo nepavyksta susigrąžinti, net prieš septyniolika metų uždarius čia veikusią mokyklą.
Išaiškėjo įdomi detalė
Kaip G. E. Daukšienės (Dainiūtės) mamai buvo atsiskaityta už jos vyro turėtą turtą Parėčėnuose, liudija „Alytaus naujienų“ gautas konkretus 1989 metų spalio viduryje Alytaus rajono savivaldybės administracijoje priimtas raštas.
O jame nurodoma, kad Gražinos Elenos mamai savivaldybėje veikusi komisija už konfiskuotus gyvulius, inventorių, namų apyvokos daiktus nusprendė išmokėti 3 tūkst. rublių, o už pagrindinius trobesius, kuriais naudojasi „liaudies švietimo skyrius“, – 5 tūkst. 523 rublius. Tokios sumos tuomet buvo mokamos beveik visiems buvusiems tremtiniams ar jų artimiesiems už konfiskuotą turtą.
Šiame rašte iš tiesų G. E. Daukšienės (Dainiūtės) mama raštu buvo parašiusi, kad gyvenamąjį namą nori atgauti naudotis, o ne gauti kompensaciją.
Įdomiausia, kad šiame rašte nėra paties komisijos pirmininko parašo, be kurio raštas neturėtų būti galiojantis. Bent jau šiuo metu taip turėtų būti. Tad iškyla klausimas, ar Parėčėnų mokyklos pastato savininko artimiesiems teisėtai buvo išmokėtos kompensacijos. Juk ne tik kad nesutikta su kompensacija už gyvenamąjį namą, bet ir kompensacijos išmokėtos, vadovaujantis komisijos pirmininko nepasirašytu raštu, o tiksliau – aktu dėl konfiskuoto turto vertės grąžinimo.
Pasirodo, kad komisijos darbe dalyvavo ir tuometis Valstybės saugumo komiteto Alytaus skyriaus vadovas. Pastarasis faktas patvirtina, jog turto grąžinimas buvusiems tremtiniams ir už tai skiriamos kompensacijos buvo vertinama ne tik savivaldybės darbuotojų, bet ir saugumiečių. Net ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje saugumas aktyviai dalyvavo, sprendžiant klausimus, susijusius su buvusiais tremtiniais.
„Baisu važiuoti ir pamatyti“
Gražina Elena tėvo statytą namą Parėčėnuose matė dar tuomet, kai veikė mokykla. „Mes tikrai supratome, kad negalima uždaryti veikiančios mokyklos ir jos pastatą grąžinti savininkams. Bet kai ji buvo uždaryta ir aš ne kartą kreipiausi į rajono vadovus dėl sugrąžinimo, nes kompensacija buvo pervesta prieš mamos valią, vis sulaukdavau atsakymų, kad tai neįmanoma.
Su manimi rajono valdžia tiesiog nenorėjo bendrauti, nepriimdavo. Net nebuvo reaguota į mano prašymą prie mokyklos pritvirtinti kažkokią atminimo lentelę tėvui. Jis buvo ne bet koks, bet Lietuvai nusipelnęs žmogus“, – prisiminė moteris.
Buvęs Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas „Alytaus naujienoms“ yra sakęs, kad nėra įstatymų sugrąžinti minėtos mokyklos pastatą savininkams, tuo labiau, jog jiems už tai valstybė yra apmokėjusi.
Tokios buvusio rajono vadovo mintys gerai žinomos pastato savininko dukrai, kuri vis dar tiki, jog moralinė, o gal kažkiek ir materialinė skriauda, gali būti kompensuota pačios rajono savivaldybės iniciatyva. „Žinau, kad mano tėvo statytas namas, kuriame veikė mokykla, dabar yra apleistas. Baisu važiuoti ir pamatyti. Rajono valdžia pasikeitė, gal pasikeitė ir požiūris į mus“, – sako Gražina Elena.
