Sutarties vertė siekia 4,3 milijono eurų.
A.Goštauto kvartale įsikurs 9–10 ministerijų ir dalis kitų valstybės institucijų.
Viso projekto preliminari vertė siekia 170 mln. eurų, o kvartalo konversija įgyvendinama parduodant neefektyvų valstybės turtą.
Pabaiga – po ketverių metų
Kvartalą numatoma atverti visuomenei – atsiras papildomos jungtys su Neries upės pakrante, pėsčiųjų alėja, o pirmieji pastatų aukštai bus prieinami lankytojams, čia galėtų būti teikiamos įvairios paslaugos, veikti kavinės.
Turto banko skaičiavimu, įgyvendinta A.Goštauto kvartalo konversija leis Vilniuje atsisakyti 88 tūkst. kv. metrų neefektyvaus valstybės turto. Visą kvartalo konversiją ketinama baigti 2028 m.
Turto banko skaičiavimu, gautos pajamos už neefektyvius pastatus miesto centre turėtų beveik visiškai padengti projekto įgyvendinimo išlaidas.
Jau vyksta pirmasis A.Goštauto kvartalo konversijos etapas, kurį planuota baigti 2026 m. Į pirmąjį rekonstruotą pastatą A.Goštauto g. 11 ketinama įkelti tris ministerijas.
Kiekvienas A.Goštauto komplekso pastatas bus architektūriškai skirtingas – čia įsikursiančios institucijos turės savo tapatybę, bet kartu ir erdves susitikti skirtingų ministerijų darbuotojams.
Šiuo metu negyvybinga teritorija sostinės centre įsipins į miesto audinį pėsčiųjų takais, alėja, skverais ir poilsio erdvėmis.
Praeities naikinti negalima
„Studija Archispektras“ įkūrėjas Aidas Kalinauskas teigė, kad projektuoti ministerijų miestelį jie pradėjo nuo istorinės aplinkos analizės.
„Ši vieta formavosi ne vieną amžių, keitėsi įvairiais istoriniais laikotarpiais, o dabar kuriame dar vieną sluoksnį. Dalyje teritorijos slepiasi totorių kapai, yra stovėjusi mečetė, būta gyvenvietės. Taip pat per sklypą ėjo keliai, kurie sovietmečiu buvo užstatyti pastatais, sunyko istorinės jungtys.
Labai sunku sukurti vertę ateičiai tiesiog ištrinant praeitį ir pradedant tarsi nuo balto lapo – šitaip dingsta tapatybė.
Tą labai aiškiai patyrė Nyderlandų uostamiestis Roterdamas, kai buvo sumanyta perstatyti po karo atstatytus subombarduotus namus nusprendus, kad jie nepakankamai kokybiškai ir vertingi.
Mėginimas ištrinti praeitį, jos nepaisymas ėmė naikinti ir miesto tapatybę, todėl pokario architektūrą imta saugoti, renovuoti pastatus, kad istorinis tęstinumas kurtų miesto braižą“, – kalbėjo A.Kalinauskas.
Pastatai bus skirtingi
– Kokį įspūdį siekėte sukurti čia dirbsiantiems žmonėms, taip pat miestiečiams? – pasiteiravome A.Kalinausko.
– Kompleksas turėtų sklandžiai įsilieti į miestą, po didžiąją teritorijos dalį būtų galima vaikščioti, joje veiktų kavinės, vyktų renginiai, karštą vasaros dieną būtų galima rasti medžių pavėsį ar fontaną.
Siekiame, kad ši teritorija būtų žalia ir gyva.
Kiekvienas komplekso pastatas bus architektūriškai skirtingas. Pagal konkurso užduotį dalį sklype esančių pastatų turėjome palikti, todėl siekėme juos integruoti taip, kad neatrodytų tarsi svetimkūniai, bet būtų vertinga naujos visumos dalis.
Pavyzdžiui, vienas naujas pastatas yra tarsi du bokštai, sujungti žemesne statinio dalimi. Jo forma radosi siekiant į kvartalą įleisti pietinę saulę – nenorėjome žalios ir gyvos aplinkos užgožti aukšto pastato šešėliu.
Kampinis pastatas tarnauja kaip įėjimas – vartai į teritoriją.
O naujas pastatas kvartalo viduje suprojektuotas kaip arka, kuri tarsi apžergia vietą, kur buvo totorių kapai, o jo viršutiniai aukštai nulaiptuoti link alėjos siekiant sukurti malonesnį erdvės pojūtį.
– A.Goštauto kvartale dirbs apie 4 tūkst. žmonių. Dauguma jų persikels iš administracinių patalpų, statytų dar sovietmečiu. Kokius esminius skirtumus jie pajus šiuolaikiškose darbo erdvėse?
– Numatyta galimybė dalytis kai kuriomis erdvėmis – konferencijų centru, susitikimų salėmis, vaikų dienos centru, edukacinėmis erdvėmis, skaitykla, valgykla ir kitomis.
Šitaip užtikrinamas efektyvus erdvių užimtumas.
Taigi, nors kiekviena institucija turės savo aiškiai apibrėžtas erdves, dalį funkcijų ras bendrose darbuotojams, o kartais ir miestiečiams prieinamose pastatų dalyse.
Jau apgalvoti natūralios saulės šviesos užtikrinimo sprendiniai tiek teritorijoje, kai siekiame įsileisti saulės šviesą į visas viešąsias erdves, tiek vidaus patalpose siekiant sukurti komfortiškas darbo erdves.
Tikriausiai detalizuojant projektą atsiras ir daugiau įdomių bei netikėtų, aplinką tausojančių ir komfortą didinančių sprendinių.
Vietoj kapinių ir mečetės – institutas
Manoma, kad XIV a. Lukiškėse pradėjo kurtis pirmieji Lietuvos totoriai. Būtent dėl to ši vieta dar vadinta Totorių Lukiškėmis arba Totorija.
Manoma, kad vietovės pavadinimas kilęs nuo totoriaus Luko Petravičiaus, kuriam Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje čia paskyrė didelį žemės sklypą.
Totoriai saugojo Vilniaus prieigas, vertėsi daržininkyste, pasistatė čia mečetę, įrengė kapines.
XVI a. prasidėjo Lukiškių, kaip prekybinės vietos su Kaunu ir Karaliaučiumi, istorija – tai Vilniaus uostas, upės pakrantėje išsidėstę pirklių sandėliai.
1655 m. rusams užėmus Vilnių Lukiškės smarkiai ištuštėjo, taip pat pasitraukė ir nemažai totorių, dalis jų priėmė katalikybę.
1866–1867 m. totorių mečetė buvo perstatyta: kūginės formos pastatas tapo panašus į gyvenamąjį namą, tačiau maldos namai buvo prastai prižiūrimi ir pamažu išnyko. Mečetė trumpam buvo atnaujinta tarpukariu.
1952 m. sovietų valdžios sprendimu mečetė buvo uždaryta, čia įkurtas sandėlis. 1962-aisiais priimtas sprendimas mečetę ir kapines griauti miesto rekonstrukcijos tikslais.
1969 m. mečetė nugriauta, o totorių kapinės sunaikintos. 1969 m. pastatytas Puslaidininkių fizikos institutas.
