Pirko NT be statuso, bet netrukus pasistengta jį prikabinti
„Esu Kristina iš Kauno ir turime tokią ne itin malonią situaciją, kurią nusprendėme paviešinti. Trumpai apie ją, – 2021 metais spalio mėnesį iš Kauno miesto savivaldybės (aukciono būdu) įsigijome butą (mediniame name Vieversių g. 6) ir jam priklausantį 6,6 a sklypą.
Prieš perkant savivaldybė patikslino kad tai nėra kultūros paveldo objektas, – butas pripažintas netinkamas naudoti dėl fizinio nusidėvėjimo. 2022 metais lapkritį iš Kauno miesto savivaldybės (aukciono būdu) įsigijome antrą butą (mediniame name Vieversių g. 6) ir jam priklausantį 7a sklypą. Šis butas irgi pripažintas netinkamas naudoti. Mūsų planas buvo viską išgriauti ir pasistatyti nebrangų vieno aukšto namą.
Bet 2023–01-25 medinis namas buvo įtrauktas į kultūros paveldo registrą, nes Kauno miesto savivaldybei jis pasirodė labai gražus. Primenu, kad nuosavybė (visas namas – 3 butai) jau buvo pilnai perleista mūsų šeimai“, – parašė skaitytoja, kurios pavardė naujienų portalui „Kas vyksta Kaune“ yra žinoma.
Paskui telefonu ši moteris žurnalistei ne vieną kartą pakartojo, kad jos šeima nenorėjo gyventi pavaldo pastate, nes sutvarkyti tokį turtą finansiškai kainuoja kelis kart brangiau nei seną namą nugriovus, pastatyti naują.
Savivaldybė konkrečiai apie to medinio namo būklę žino jau ne vieną dešimtmetį. Bet prieš parduodama neperspėjo namo pirkėjų, kiek jiems kainuos malonumas gyventi mieste, ramiame, palyginus su Senamiesčiu kampelyje, Fredoje, ne kokiame nors sename mūriniame daugiabutyje, bet nuosavame name.
Ieškodama atsakymo, kodėl Kauno miesto savivaldybė nesiėmė pati restauruoti medinio namelio, jei jis – kultūros vertybė, ir kodėl vertybe tapo tik po to, kai šį NT pardavė, p. Kristina siekė patekti į priėmimą pas Kauno merą. Bet nepateko.
Vienas iš mero pavaduotojų, su kuriuo pavyko susitikti, atvirai pasakė: nieko nebus, – paveldą reikia išsaugoti. Savivaldybė specialią programą turi, prisidės savo lėšomis. Tiesa, lėšos – dalinės ir tikslinės, skiriamos tik kultūros paveldo statinio fasadui atnaujinti. Bet, pavyzdžiui, nei langai, nei durys tokiu atveju fasadui „nepriklauso“…
Na, ir kas, kad šeima savo anksčiau turėtą butą vien dėl to medinuko jau buvo pardavusi. Na, ir kas, kad privalo laikytis visų kultūros vertybės restauravimui nustatytų normatyvų. Žinoma, ir įkainių, – reikės tyrimų, ekspertizių, atestuotų (kultūros vertybių specializacijos) architektų projektuotojų, statybos meistrų paslaugų. Žodžiu, daug kas turės užsakymų ir nemažą pinigą gaus. Bet atgal priimti namą į savąjį „fondą“ ir sugrąžinti šeimai už jį sumokėtas lėšas, savivaldybė nesirengia.
Pradėjus paveldo tvarkybos projekto darbus…
…paaiškėjo projekto kaina – 30 000 eurų. Paprasto namo projektas, Kristinos teigimu, kainuoja iki 7 tūkstančių eurų.
„Pradėjus kalbėtis su savivaldybės paveldo atstovais dėl nesąžiningo poelgio mūsų atžvilgiu, jie patvirtino, jog maksimaliai prisidės prie namo išsaugojimo. Bet netrukus supratome, kad pagalbos praktiškai nėra. Buvo pasiūlyta kalbėtis su Kauno miesto meru dėl objekto tvarkybos finansavimo, nes kai skirsto lėšas, prioritetas yra visuomenei matomi objektai – Senamiestis, Centras.
Mūsų namas – Fredoje. Paveldotvarkos programa finansuoja iki 75 proc. fasado tvarkybos darbu (tačiau telefonu buvo pasakyta, jog langai ir durys nėra fasado dalis ir jie nebus finansuojami), mūsų paveldosauginiai langai kainuoja 27–32 tūkst. Eur, jau nekalbu apie rankų darbo raižinius, kuriuos gali atlikti tik atestuoti staliai ir pan.
Bet ši žinutė ne apie kainą, o apie tai, kad žmonių sąskaita, laiko ir energijos resursais bandoma kurti savivaldybės „medinio kultūros paveldo išsaugojimo“ nuopelną.
Tampame paveldosauginių/biurokratinių reikalavimų įkaitais. Nors tai – galbūt mūsų vienintelis dviejų mažamečių vaikų gyvenamasis būstas“, – taip savo mintis laiške redakcijai dėsto p. Kristina, neslėpdama nusivylimo savivaldybe.
Ta pačia, kuri, priminsime, būdama savininke anaiptol puikiai matomo pastato ant Parodos kalno, savininke ir gerai žinodama, kad tai – vienas iš Kauno modernizmo architektūros perlų, pradėjo jo remontą, apsimetusi, kad šis statinys – ne kultūros vertybė…
2004-aisiais savivaldybė Vieversių gatvės medinuko tarsi „išsižadėjo“
Tų metų liepą Kauno miesto savivaldybės administracijos Būsto skyriaus vedėjo sudaryta komisija, apžiūrėjusi tą vieno aukšto su mansarda medinį (rąstinį, apkaltą lentelėmis su medinėmis pertvaromis viduje) namą, nustatė, kad jo pagrindinės laikančios konstrukcijos, bendrojo naudojimo patalpos, inžinerinė įranga – jau atitarnavo (fizinis nusidėvėjimas – daugiau nei 70 proc.).
Komisijos išvadoje pasakyta: „Būtinas viso namo kapitalinis remontas, neskaitant vidaus apdailos darbų, kuriuos turi atlikti patys nuomininkai. Remontas kainuos 159 743 Lt.“. Trijų namo butų plotas – 182,37 kv. m. Paskaičiuota vieno kv. m remonto darbų kaina – 876 Lt.
Pagal tuometinius teisės aktus, savivaldybė galėjo patalpas remontuoti tik tokiu atveju, jei ši kaina nesiektų nesiektų pusės nustatytos 1 kv. m. ploto remonto sumos (1650 Lt). Komisijos verdiktas buvo toks: „savivaldybei remontuoti tą gyvenamąjį namą – ekonomiškai netikslinga.“
Taip jau sutapo, kad 2004 – 2014-aisiais Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėju dirbo architektas Rimgaudas Miliukštis, kaip rašė „Kauno diena“ iš savo posto pasitraukęs dėl „skandalingos tualeto prie Kauno pilies statybos“. Skyriaus vedėjas rūpinosi statybos procesu ir pasirašė šio daugiau nei pusę milijono litų kainavusio objekto darbų priėmimo aktą.
2019-aisiais R. Miliukštis tapo lektoriumi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, kuriam vadovauja mero buvęs moksladraugis, savivaldybės tarybos narys Jonas Audėjaitis. 2022-aisiais R. Miliukštis, jau būdamas vienas iš savivaldybės sudarytos Vertinimo tarybos narių, kartu su kolegomis vienbalsiai pritarė sprendimui inicijuoti medinio pastato Vieversių g. 6 įtraukimą į Kultūros vertybių registrą.
Tarp kitko, 2022-ųjų liepos pradžioje vykusiame Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje nuspręsta atidėti klausimo dėl to namo statuso svarstymą, tačiau mėnesiui baigiantis, sprendimas buvo priimtas.
Per keliolika dienų Regioniniame apskrities archyve bei kituose šaltiniuose rasta „detalesnės medžiagos“, atitinkančios kriterijus, dėl kurių reikia pastatą įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Namas, apie kurį kalbama, pastatytas 1932-aisiais. Mūrinis ūkinis „trobesys“ greta jo – 1939-aisiais. Valdų savininkas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Jonas Kazitėnas…
Vertingas ir architektūriniu, ir istoriniu požiūriu
Taip pastatą Vieversių g. 6 apibūdino Vertinimo tarybos narė, architektė Regina Tumpienė, kuriai 2022 metų kovą Kauno miesto savivaldybė skyrė Kultūros ir meno premiją.
Pasitarime, nulėmusiame medinuko kelionę link vertybės statuso, dalyvavo savivaldybės atstovai, architektai, nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, istorikė, namo savininkai. Tartasi nuotoliu (internetu).
Pristatydama klausimą, savivaldybės Kultūros paveldo skyrius vyriausioji specialistė Dovilė Miliukštė priminė, kad 2021 metais Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija pripažino vieną iš namo butų netinkamu (negalimu) naudoti dėl fizinio susidėvėjimo.
Todėl nuspręsta šį NT parduoti. Prieš parduodant, savivaldybės Nekilnojamojo turto skyrius kreipėsi į paveldo saugotojus. Buvo nufotografuoti namo Vieversių g. 6 fasadai, atkreiptas dėmesys į galimai vertingas detales…
O toliau, kaip žinome, jau sekė labai prastos būklės pastato butų pardavimai. Netgi tada, kai Vertinimo taryba jau buvo inicijavusi medinio namo įtraukimą į Kultūros vertybių registrą.
Buvusio savivaldybės darbuotojo R. Miliukščio nuomone, dabar „būtina atlikti ir pastato konstrukcijų ekspertizę bei nustatyti, kaip pastatą realiai paveikė pelėsis (mikologiniai tyrimai)“.
Ar tik emocijos?
Galima tik spėlioti, kodėl tarpukario Lietuvos kariuomenės šaunaus atstovo, kuriam priklausė šis namas Fredoje, palikuonys nepasirūpino teisės į paveldėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimu. O gal ir rūpinosi, tačiau savivaldybė jiems pasiūlė mainus, – ne konkretų NT, bet kompensaciją už jį? Bet gal tų paveldėtojų nė nebuvo, kas šiandien pasakys?
Užtai naujoji šio NT savininkė, net nesapnavusi, į kokią kebeknę bus įsukta, jį įsigijusi, sako: „Mes jau pardavėme pagrindinį šeimos turtą šio namo atkūrimui, tačiau norime, kad visuomenė žinotų situaciją, ir paskui nebūtų straipsnių su įrašu „Ir vėl Kaunui nepavyko išsaugoti 100 metų siekiančių medinių langų“.
Ir dar p. Kristina pridūrė: „Su teisininkais kalbėjau, atsakė paprastai, – Kaune nelaimėsite.“
Jei atvirai, – neturi ką šioje istorijoje pridurti ir „Kas vyksta Kaune“. Na, nebent galime pabaigai pacituoti interviu ištrauką iš benediktinai.lt.:
„2023 m. išleista Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docento Vytauto Petrušonio knyga „Psichologija architektūroje“. Atsakydamas į vieną iš klausimų, jis teigia:
„Vaizdiniai aktyvina dešinįjį smegenų pusrutulį, susieja sprendžiamas problemas su asmenine egzistencine patirtimi ir padeda automatiškai perskaityti situaciją, estetiškai ją suprasti ir intuityviai rasti su ta situacija susijusios kokios nors gyvenimui svarbios problemos ar kūrybinės užduoties sprendimą. Kitaip tariant, ne apskaičiuoti, o tarsi įminti gyvenimiškai svarbią mįslę. Ne veltui senovėje gyvenimas buvo suprantamas kaip mįslių sprendimas: išsprendei – lieki gyventi…“
p.s. Vytautas Petrušonis – pirmininkas Vertinimo tarybos, kuri 2022 metų liepą priėmė kaunietės Kristinos šeimai emociškai ir finansiškai nemažai kainuojančią mįslę. Jo (kaip pirmininko) parašo, deja, nėra nė po vienu iš Vertinimo tarybos pasitarimo protokolu (jų kopijas redakcija turi). Pasirašiusi tik sekretorė – savivaldybės administracijos darbuotoja D. Miliukštė.
O dar smagiau, kad 2022 07 29 protokolo pabaigoje, kur nurodomi „Priimto sprendimo motyvai“, pirmame sakinyje pasakyta: „Atsižvelgiant į svarbumo įtakos kriterijus bei kiekybinius retumo kriterijus, medinis pastatas Kurpių g. 16 atitinka…“.
Tai kurioje Kauno gatvėje kultūros vertybių ieškotojai iš tikrųjų atrado medinuko „kriterijus“..?
