Ne taip svarbu, koks pastatas ir kuriame amžiuje stovėjo netoli ežero ar jūros. Svarbiau, kas nukrapšto smėlį nuo pamatų.
Vieniems verslininkams Palangoje ant prausyklos pamatų pavyksta pastatyti vilą, kitiems ant vilos pamatų draudžiama įrengti net dušą.
Antai Meilės alėjoje prie kopų stovėjusių dušinių likučius dar 2007 metais bandyta paversti viešbučiu. Savavališkai darbus pradėję sklypo savininkai nesėkmingai bandė gauti statybos leidimus, bet rado paprastesnį būdą – menkai keisdami projektą pervadino šias statybas į dušinių rekonstrukciją.
Palangos savivaldybė išdavė leidimą rekonstruoti seniai išnykusias dušines ir netoli jūros ėmė kilti prabangus namas. Nors plika akimi matyti, kad šis pastatas viešosiomis dušinėmis nekvepia nė iš tolo, prokurorams ir teismams tai nė motais.
Maždaug tuo pat metu, kai neva pradėtos rekonstruoti dušinės, sklypą kurorte, Naglio alėjoje, įsigijo ir vilniečiai verslininkai.
Turėdami vilčių netoli kopų pastatyti viešbutį jie apėjo visus archyvus, surinko senuosius Palangos miesto planus, žemėlapius ir išsiaiškino, kad XX amžiaus pradžioje šioje vietoje stovėjo vila ar kitas nemažas pastatas, vėliau sugriautas ar sudegęs. Iš senųjų žemėlapių neaiški liko tik tiksli jo stovėjimo vieta pačiame sklype.
Visą šią medžiagą verslininkai pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Nors nė vienas dokumentas nebuvo parašytas eilėmis, o literatūros sąraše lyg ir nebuvo romanų, teisėja nusprendė, kad didžiąją dalį rašytinių įrodymų sudaro grožinė literatūra, kurios patikimumo nėra galimybės patikrinti.
Bet apie grožinę literatūrą užsiminusi teisėja gali kaip reikiant įklampinti skundą dėl šios nutarties netrukus nagrinėsiantį Vilniaus apygardos teismą.
Juk literatūros specialistai jau seniai nustatė, kad daugybė Palangos vilų buvo pavadintos H.Senkevičiaus romano „Kryžiuočiai“ ir A.Mickevičiaus poemų herojų vardais. Kiek visko teks perskaityti, kol paaiškės, ar kuri jų stovėjo Naglio alėjoje.
