Gyventojams pristačius urbanistinę studiją pernai patvirtinta programa „(R)evoliucija“.
Anot architektės Živilės Šimkutės, ne vienus metus gyvenančios sovietmečiu statytame daugiabutyje, joje numatyti pokyčiai gali pagerinti gyvenimo kokybę ir padidinti nekilnojamojo turto vertę.
Iš Roterdamo – į Vilijampolę
Šilainiuose užaugusi kaunietė Ž.Šimkutė savo gyvenamojoje aplinkoje turėjo viską, ko vaikui ir paaugliui reikėjo, – pradinę mokyklą, o vėliau ir gimnaziją, kurią galėjo pasiekti pėsčiomis.
„Draugai gyveno netoli, viešasis transportas stodavo prie pat namų, todėl galėdavau nesunkiai nukeliauti į dailės mokyklą senamiestyje ir sugrįžti. Deja, laikui bėgant aplinka keitėsi ne į gera: ją vis mažiau prižiūrėjo, automobilių aikštelės persipildė. Gyventojai nustojo rūpintis medžiais ir gėlėmis, statė automobilius tiesiai prieš laiptines.
Su kitokia patirtimi susidūriau Nyderlanduose. Studijuodama gyvenau tankiai apgyvendintame kvartale, kur tarp būstų pirmuose aukštuose įsiterpusios nedidelės parduotuvės, šeimos poliklinikos, kavinukės. Gatvelėse lakstė vaikai.
Kasdien bet kokiu oru keliavau dviračiu, tarp miestų patogus susisiekimas traukiniu“, – prisiminimais dalijosi Ž.Šimkutė.
Lūkesčiai gyvenamajai vietai
Grįžusi gyventi į Lietuvą ir pradėjusi ieškoti būsto į aplinką, kurioje norėjo gyventi, architektė pradėjo žiūrėti kitaip nei prieš išvažiuodama: „Buvo akivaizdu, kad kokybiška, saugi ir sveika gyvenamoji aplinka įmanoma ir tankiai apgyvendintuose miestuose. Prioritetu tapo geras susisiekimas su centru. Netoli turėjo būti lengvai pasiekiamas parkas, darželiai, mokyklos, biblioteka, parduotuvės kasdienėms reikmėms, turgus, šalia kursuojantis viešasis transportas. Kiemas – žalias, didelis privalumas, jeigu netoli yra vandens telkinys.“
Urbanistės teigimu, joks gyvenamasis rajonas priemiestyje tokios kokybės pasiūlyti negalėjo. Nauji objektai miesto centre jaunai šeimai pasirodė per brangi ir per rizikinga pirmojo būsto investicija.
„Taip atradome Vilijampolę, kuri apipinta praeities legendomis ir gandais apie nesaugią aplinką. Gal kadaise taip ir buvo, bet dabar realybė nutolusi nuo praeities. Aplinkos kokybė toliau gerėja – iš čia lengva judėti dviračiu ir pėsčiomis, geras susisiekimas automobiliu, sutvarkytas parkas, atnaujinami darželiai, aplink daugėja smulkių verslų“, – pasakojo Ž.Šimkutė.
Geriau sutarti ir nedelsti
Architektė šeimos būstą rinkosi pagal ilgalaikę vertę, buto planą. Dėl to ieškota trijų kambarių buto. Pasak Ž.Šimkutės, senuose daugiabučiuose, skirtingai nei siūlomuose naujos statybos daugiaaukščiuose, dažnai būna erdvesni kambariai.
„Senos statybos pastatuose dažniausiai turima daugiau vietos daiktams, tau priklauso sandėliukas rūsyje. Priešais langus jau auga brandūs medžiai, saugantys nuo perkaitimo vasarą“, – senųjų daugiabučių privalumus vardijo urbanistė.
Vis dėlto sovietmečiu statyti daugiabučiai turi ir savo minusų. Pasak urbanistės, nusidėvėjęs pastatas reikalauja papildomų investicijų.
Bendru kaimynų sutarimu pavyko atnaujinti laiptinę, apšvietimą ir sutvarkyti duobes, bet dar likę nemažai darbų.
„Kieme nėra lietaus surinkimo sistemos, palijus telkšo balos. Parkavimas chaotiškas, visi viešos erdvės įrenginiai, tokie kaip smėlio dėžė su suoliukais ar skalbinių džiovinimo stovas, išardyti.
Deja, sutarti dėl renovacijos, atrodo, bus sudėtinga. Visi turi skirtingus prioritetus ir finansines galimybes.
Kita vertus, prakiurus stogui ar atsiradus kitų problemų už tai mokėti turi visi daugiabučio gyventojai. Kuo ilgiau pastatas nerenovuojamas, tuo pavienių problemų lopymas bus vis dažnesnis ir brangesnis. Problemų sprendimas negali būti atidėliojamas amžiams. Pastatas yra būstų savininkų turtas, jį prižiūrime patys.
Tikiu, kad greitu metu atsiras sutarimas ir dėl viso pastato renovacijos. Tokiu atveju galėtume pasinaudoti savivaldybės parama, kieme įsirengti norimus patogumus“, – viliasi architektė.
