Tai didžiausias Lietuvoje Šv. Antano Paduviečio gyvenimą vaizduojančių freskų ciklas (22 paveikslai), XVIII a. pabaigoje nutapytas vienuolio marijono Pranciškaus Nemirovskio ir nežinomo unitų dvasininko.
Šios freskos – išskirtinis Šv. Antano Paduviečio pagerbimo atspindys LDK vėlyvojo baroko mene, ciklas Lietuvoje neturi analogų, o artimiausias pavyzdys yra sienų tapyba Varšuvos bernardinų bažnyčioje.
Viena seniausių bažnyčių
Skliautų restauravimas užtruko apie dešimt metų. Darbai atlikti Lenkijos vyriausybės lėšomis, triūsė kelios Lietuvos restauratorių komandos. Freskų restauravimas kainavo 1 mln. 450 tūkstančių zlotų (apie 330 tūkst. eurų).
Tai viena seniausių Vilniaus bažnyčių, kurios istorija siekia 600 metų. Ji buvo pastatyta po Lietuvos krikšto.
„Penkiasdešimt metų bažnyčios Lietuvoje buvo naikintos, ne išimtis ir ši. Lietuva ir Lenkija turi daug bendro paveldo, o istorijos bendrumus ir dalies paveldo praradimus puikiai atspindi šios bažnyčios naikinimo, o dabar ir prisikėlimo istorija“, – sakė Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras.
Kaip pasakojo restauratorė Rasa Kutkaitė, per sovietinės okupacijos laikotarpį bažnyčios skliautai labai nukentėjo, daug kur buvo labai prastos būklės – kai kur tinkas buvo atšokęs nuo drėgmės ir byrėjo ant žemės, kai kur tapyba buvo paveikta pelėsio.
Kruopščiai dirbant buvo restauruoti 22 paveikslai, kurių bendras plotas – 600 kvadratinių metrų, taip pat dekoratyvios ornamentų kompozicijos aplink paveikslus.
Šv. Antanas Paduvietis yra antras pagal svarbumą Pranciškonų ordino šventasis. Po mirties XIII a. jis liko ordino įkūrėjo Šv. Pranciškaus Asyžiečio šešėlyje. Dėl to ilgai manyta, kad ir Vilniaus pranciškonų bažnyčios skliautų tapyba skirta Šv. Pranciškui Asyžiečiui.
Uždažė kalkiniais dažais
Ši Vilniaus pranciškonų bažnyčia yra tarp itin smarkiai nukentėjusių: 1773–1780 m. išpuošus ją šv.Antano Paduviečio gyvenimą pasakojančiu paveikslų ciklu vienuoliai ir tikintieji maldos namais džiaugėsi neilgai.
Bažnyčia nukentėjo per 1812 m. karą, o 1864 m. ji ir vienuolynas buvo visiškai uždaryti.
Bažnyčios patalpos tuo metu pritaikytos archyvui, o pastatą rekonstruojant ir pertvarkant visa tapyba padengta baltų kalkinių dažų sluoksniu.
Apie šią tapybą Vilniaus visuomenė iš naujo sužinojo tik 1932 m., pradėjus byrėti ją dengusiam dažų sluoksniui.
Jogailos ir Vytauto pėdsakai
Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje vėl įrengta archyvo saugykla. 1971 m. Vilniaus pranciškonų bažnyčios skliauto tapyba įtraukta į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą, bet sovietmečiu tapyba nebuvo restauruota.
Remiantis išlikusiais archyvo dokumentais ir neišlikusių dokumentų sąrašais išryškėja, kad Švč.Mergelės Marijos bažnyčia buvo įsteigta Jogailos leidimu (konsensu), minima net tuo tikslu 1387 m. kovo mėn. išduota jo privilegija.
Vienuolyno kronikinių užrašų knygoje yra paminėta, kad vienuolyną pastatė Vytautas.
Kaip yra žinoma, pirmąsias Lietuvoje parapijas Jogaila paprastai steigė kartu su Vytautu. Tai panašus atvejis, tiktai naujoji bažnyčia parapijos teisių neturėjo.
Pranciškonai iš Lenkijos į Vilnių atvyko prieš 1387 m. ir Jogaila siekė panaudoti juos Lietuvos krikščioninimo misijai.
Todėl ir buvo pasirūpinta jų apgyvendinimu ir bažnyčios bei vienuolyno pastatymu. Vieta, kurioje įsikūrė pranciškonai, buvo pavadinta Smėlyne („na Piaskach“, „in arena“), panašiai kaip ir Krokuvoje stovėjusi Švč. Mergelės Marijos bažnyčia smėlynėje.
Jau 1387 m. vasarį Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupijai minimi esantys mieste pranciškonų namai. Bažnyčia istorijos šaltiniuose minima nuo 1392 m. („Sostinė“)
Daug pinigų skyrė didikai Oginskiai
Labiausiai bažnyčia nukentėjo XVIII a. 1737 m. ji sudegė, o po 1748 m. gaisro iš jos liko tik griuvėsiai.
Po 1737 m. gaisro pranciškonai iš karto ėmėsi bažnyčios restauravimo darbų, didelę sumą padovanojo didikai Oginskiai.
1794 m. bažnyčia buvo pašventinta. Tai rodo, kad kelis dešimtmečius užtrukęs jos atstatymas buvo jau užbaigtas. Šios bažnyčios architektūra iki mūsų laikų nedaug pasikeitė.
1908 m. pirmame vienuolyno korpuse įsikūrė lietuvių dviklasė mokykla (įsteigta Vilniuje 1907 m.) su esančiomis prie jos „Vakarinėmis pamokomis suaugusioms lietuvaitėms“ (įsteigtomis A.Vileišio ir P.Matulionio).
1908 m. spalį į mokyklos patalpas atsikėlė Lietuvių mokslo draugija, jos turtui saugoti čia 1915 m. apsigyveno Jonas Basanavičius.
1924 m. mokykla iš vienuolyno buvo iškelta.
