Arūnas Karaliūnas. Kauniečiai gundomi kvartalų atnaujinimu, tačiau nutylima apie svarbius ypatumus

Vaikų žaidimo ir sporto aikštelės, nauji pėsčiųjų takai, daugiau
apšvietimo – tik keletas privalumų, galinčių užtikrinti didesnį
patogumą gyventojams. Kauniečiams, nutarusiems atnaujinti savo
daugiabučius, miestas įsipareigoja nemokamai atnaujinti visą aplinką
prie namų.

Galima spėti, kad Kauno savivaldybės administraciją naujiems sumanymams
įkvėpė pastatų fasadų atnaujinimo projekto sėkmė. Nusprendusiems tai
padaryti kauniečiams savivaldybė kompensuoja pusę visų išlaidų. Nėra
abejonės – pastatų vaizdas miesto centre per kelerius pastaruosius
metus smarkiai pasikeitė.

Atnaujinti daugiabutį – gerokai sudėtingiau. Reikalinga viena svarbi
sąlyga – gyventojų apsisprendimas imtis tokio projekto. Situaciją dar
labiau apsunkina aplinkybė, kad renovacijai turi pritarti ne vieno, o
viso kvartalo daugiabučių gyventojai.

Štai čia jau galima tikėtis pirmųjų rimtų kliūčių. Jeigu keliuose
namuose atsiras daug užsispyrusių gyventojų, pasiūlyta koncepcija praras
prasmę.

Kaune stovi apie 4000 senos statybos daugiabučių ir tik 6 proc. jų
renovuoti. Dirbant tokiais tempais renovaciją pavyktų užbaigti maždaug
2105–2110 metais. Įvairios apklausos atskleidė, kad vos 2–4 proc.
gyventojų artimiausiu metu ketina imtis darbo.

Toks scenarijus neatrodo patrauklus, mat didžioji dalis daugiabučių
statyti prieš 50–70 metų, o gyventojų poreikiai ir įpročiai per tiek
laiko smarkiai pasikeitė. Turintieji santaupų gali tiesiog įsigyti
naujesnį ir patogesnį būstą. Laikai, kai pirmasis žmogaus būstas
virsdavo ir paskutiniu, – jau praeityje.

Artėjant šildymo sezonui net kelių šalies savivaldybių atstovai perspėjo
gyventojus, kad atsisakiusieji renovacijos gali netekti kompensacijos už
šildymą. Tokias poveikio priemones prieš dešimtmetį įteisino Seimas.

Vis dėlto perspėjimai reikšmingos reakcijos nesukėlė. Dauguma šalies
gyventojų jau sugebėjo sukaupti storoką finansinę pagalvę,
centralizuotai tiekiamas šildymas nebrangsta ir kompensacijos nėra
gyvybiškai svarbi parama.

O pastato atnaujinimas – tikrai solidi investicija ir dokumentuose
pateikiami skaičiai gali kaip reikiant išgąsdinti ilgalaikių
įsipareigojimų vengiančius gyventojus.

Kvartalų atnaujinimui didžiausiu trukdžiu tapo viena aplinkybė, kurios
nepajėgi pakeisti nei savivaldybė, nei Vyriausybė, nei prezidentas.
Skandinavijoje ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse didžiąją dalį
daugiabučių valdo vietos savivaldybės, o būstai tik nuomojami
gyventojams. Tokiu atveju savivaldybės gali labai nesunkiai nuspręsti,
kada ir kokių darbų reikia imtis.

Lietuvoje kiekvieno inkilo daugiabutyje gyventojas – jos savininkas, o
privati nuosavybė neliečiama. Niekas negali priversti gyventojo imtis
renovacijos, jeigu jis nenori.

Motyvų gali būti įvairių. Nėra abejonių, kad savivaldybė tikrai įvykdys
savo pažadą ir atnaujins kvartalų aplinką, tačiau niekas neatsako į
kelis paprastus klausimus.

Vienas tokių – kaip bus išspręsta automobilių statymo problema?
Automobilių kiemuose nemažėja, o jų ratai niokoja veją, krūmynus, vaikų
žaidimo aikšteles, užstatomi įvažiavimai ir net laiptinės. Būtų labai
apmaudu, jeigu tai tęstųsi ir sutvarkius daugiabučių aplinką.

Nors atnaujinto daugiabučio fasadas tviska, viduje – gerokai nykesni
vaizdai. Galima pakeisti langus ir vamzdynus, įstiklinti balkonus,
tačiau sovietmečiu įprastos 5–6 kvadratinių metrų ploto virtuvės niekas
nepadidins. Seno namo laiptinė, kurioje neišsitenka du krepšius
nešantis žmogus, niekaip nepraplatės.

Kartais susidaro įspūdis, kad išties būtų protingiau prieš 50–60 metų
statytus daugiabučius griauti ir statyti naujus – patogius, ekonomiškus
bei dailius.

Lieka tik viena smulkmena – kaip teisiškai visa tai sustyguoti ir
sudominti pasiūlymu butų savininkus?

Buvęs Kauno meras A.Kupčinskas prieš dešimtmetį bandė nugriauti Želvos
gatvėje stovintį 26 butų avarinės būklės namą, o jo vietoje pastatyti
naują didesnį pastatą, tačiau jam nepavyko. Gal V.Matijošaičiui pavyktų
nugriauti visą kvartalą?