Geriausi ir blogiausi rajonai
Nekilnojamojo turto bendrovės „Darnu Group“ inicijuotas išsamus Vilniaus gyventojų tyrimas „Gyvenimo kokybė“ atskleidė nepagražintą realybę. Pavasarį atlikto tyrimo duomenimis, opiausia problema, kuri vyrauja sostinėje – paslaugų pasiūla, o bendras Vilniaus paslaugų pasiūlos vertinimo vidurkis siekia vos 6,3 balo iš 10. Liūdina ir tai, kad paslaugų įvairovė ir prieinamumas vertinamas kur kas prasčiau nei susisiekimas, saugumas ar švara ir tvarka mieste.
Labiausiai paslaugų įvairove skundžiasi Panerių gyventojai – paslaugų pasiūlą savo rajone jie vertina vos 5,5 balo iš 10. Naujininkuose ir Pašilaičiuose šis vertinimas siekia 5,6 balo, Vilkpėdėje – 5,7 balo. Kiek geriau už vidurkį paslaugų pasiūlą savo rajone vertina Šnipiškių (7,1), Žvėryno ir Naujamiesčio (po 6,9) gyventojai. Maža to, vos mažiau nei trečdalis vilniečių (31 proc.) mano, kad paslaugų srityje situacija gerėja, o beveik 60 proc. apklaustųjų per pastaruosius metus nepastebėjo jokių pokyčių.
„Vilniaus miestas vystėsi labai netolygiai, o įvairiais jo laikotarpiais gyvenamiesiems rajonams buvo keliami vis kiti reikalavimai. Sovietmečiu gyvenamosios zonos buvo atskirtos nuo darboviečių, nes planuota, kad visi žmonės dirbs gamyklose, o ilsėsis namuose. Nepriklausomoje Lietuvoje vienas po kito dygo prekybos centrai, buvo siekiama atskirti prekybos ir paslaugų bei gyvenamąsias zonas. Vis dėlto praėjus keliems dešimtmečiams matome, kad geriausia gyvenimo kokybe pasižymi tie rajonai, kur darbovietė, prekės ir paslaugos yra pasiekiamos ranka – tą rodo tiek situacija mūsų sostinėje, tiek geroji pasaulinė praktika ir jos pavyzdžiai“, – sako „Darnu Group“ korporatyvinių reikalų ir rinkodaros direktorė Akvilė Liaudanskienė.
Miestų vystytojai skaičiuoja, kad žmonių poreikiai gyvenamajai vietai keičiasi maždaug kas 5 – 10 metų. Štai vienišiems asmenims ne tiek svarbus būsto plotas, kiek arti esančios laisvalaikio ir pramogų vietos, jaunoms šeimoms reikia didesnio būsto, darželių, mokyklų. Vidutinio amžiaus žmonės su paaugusiais vaikais nori daugiau sporto, kultūros ir laisvalaikio erdvių, o vyresnio amžiaus žmonėms vis aktualesnės tampa gydymo įstaigos. Dėl šios priežasties, A.Liaudanskienės teigimu, planuojant naujus rajonus, reikia atsižvelgti į platų gyventojų poreikių spektrą, numatyti adekvačią ir įvairiapusę paslaugų pasiūlą, kad žmonės gyventų kokybiškai ir patogiai.
„Darnu Group“ inicijuotas tyrimas parodė, kad didžiausią įtaką vilniečių gyvenimo kokybei daro rajone esanti gydymo paslaugų pasiūla – taip mano daugiau kaip du trečdaliai apklaustųjų (65 proc.). Antroje vietoje – laisvalaikio objektų pasiūla: galimybė lengvai pasinaudoti kultūros ir sporto erdvėmis, kino, teatro, parodų ar sporto salėmis rūpi 54 proc. apklaustųjų. Bemaž pusei vilniečių (46 proc.) svarbi privalomojo švietimo įstaigų pasiūla, o prekybos vietų – kioskų, degalinių, parduotuvių pasiūlą, kaip svarbią gyvenimo kokybei, nurodė 36 proc. apklaustųjų.
A.Liaudanskienė atkreipia dėmesį, kad prekybos vietų pasiūla Vilniuje (prekybos centrai, parduotuvės, degalinės) vertinama pakankamai gerai – 7,6 balo iš 10. Komercinių paslaugų pasiūla (kirpyklos, grožio salonai, buitinės paslaugos) vertinama 7,2 balo, gydymo paslaugų (sveikatos priežiūros centrai, odontologijos klinikos) – 6,7 balo. Prasčiausiai Vilniuje vertinama laisvalaikio objektų (5,3), sporto ir meno būrelių (6,0), ikimokyklinio ir popamokinio ugdymo (6,1) bei pagrindinio ugdymo (6,7) pasiūla.
Kaip spręsti miesto problemas
„Akivaizdu, kad Vilniaus plane numatytas policentrinis sostinės modelis, kuris turėtų užtikrinti nepriklausomus ir gyvybingus rajonų centrus, neveikia arba veikia tik iš dalies. Daugiausiai problemų šiandien kelia modernistinis ir statiškas miestų planavimas, kuomet planuotojai lengva ranka nupaišo, kur žmonės gyvens, kur eis į parduotuvę, kur dirbs ir taip atskiria tris esmines funkcijas – gyvenimą, darbą ir laisvalaikį“, – teigia žinomas Lietuvos urbanistas Martynas Marozas.
Pasak urbanisto, istorinis miesto modelis nuo seniausių laikų yra nepriklausomas – anksčiau miestą sudarydavo tvirtovė, aplink kurdavosi gyvenamieji namai, šalia – prekybininkai, amatininkai, dar toliau – žemdirbiai ir dirbami laukai. Visgi kaip ir ankstesnysis miestas – graikų polis, taip ir šiuolaikinis miesto rajonas negali funkcionuoti be susisiekimo su kitais rajonais. O norint, kad jis būtų gyvybingas, reikia ir kritinės masės gyventojų, ir paslaugų, ir verslo, ir kultūros bei meno įstaigų.
„Man visada įdomios diskusijos, ar reikia vienam ar kitam Vilniaus rajonui stadiono, muziejaus, universiteto, teatro ar muzikos mokyklos. Palyginkime patys – pagal gyventojų skaičių Utenoje, Ukmergėje ar Kėdainiuose gyvena mažiau žmonių nei, pavyzdžiui, Pašilaičiuose, Šeškinėje ar Lazdynuose, taigi tokie rajonai turėtų pasiūlyti bent jau tą pačią paslaugų pasiūlą kaip ir vidutinio dydžio šalies miestai“, – pasakoja M.Marozas. Anot jo, lyginant mažesnius Lietuvos miestus su panašaus dydžio pagal gyventojų skaičių Vilniaus rajonais, ugdymo, kultūros ar laisvalaikio vietų skaičius mikrorajonuose dažnai yra mažesnis.
Tarp rajonų, kuriuose, vilniečių manymu, yra didžiausia paslaugų pasiūla, užtikrintai pirmauja Senamiestis, taip mano kas penktas Vilniaus gyventojas (19 proc.). Apie 11 proc. apklaustųjų mano, kad didžiausia paslaugų pasiūla yra Naujamiestyje, 7 proc. – Žirmūnuose. Urbanisto šie duomenys nestebina, pasak jo, Senamiestis vystėsi organiškai – būtent taip, kaip reikėjo žmonėms, todėl čia puikiai dera visos reikalingos funkcijos. Iš kitos pusės – Senamiesčio gatvės siauros, o verslams reikia ne tik žmonių srautų, bet ir automobilių pralaidumo, todėl įstaigos ir biurai ėmė kurtis ir aplinkiniuose rajonuose – Naujamiestyje, Žirmūnuose, Paupyje.
Tiesa, M.Marozo teigimu, net ir įrengus vieną ar kitą prekybos centrą, jie ne visuomet užtikrina rajono gyvybingumą, nes kartais jie virsta atskirais monofunkciniais dariniais, kuriuose galima tik apsipirkti, o vakarais ir naktimis – tuščia. Tad norint padidinti komercinių traukos taškų funkcionalumą, reikėtų virš ar šalia jų įrengti gyvenamąsias patalpas, biurus, siūlyti komercinėms ar socialinėms įstaigoms reikalingą plotą. Tokiu būdu užtikrinama nuolatinė socialinė kontrolė – žmonės daugiau laiko praleidžia rajone ir jis yra nuolat gyvas.
Urbanisto manymu, siekiant mikrorajonų autonomiškumo ir juose gyvenančių žmonių patogumo, vystant naujus NT projektus reikia sudaryti kuo geresnes galimybes pirmuosiuose pastatų aukštuose įrengti patalpas su vitrininiais langais, kur galėtų kurtis kirpyklos, kavinukės, parduotuvėlės, odontologijos klinikos ar jogos studijos. Lygiai taip pat, vystant naują rajoną ar didesnes teritorijas, būtina pagalvoti ir apie ugdymo įstaigas, visiems atviras laisvalaikio ir žaliąsias erdves, kaip, pavyzdžiui Šnipiškėse neseniai įkurtas Japoniškas sodas.
„Miesto vystytojai turėtų rimtai žiūrėti į bendrąjį Vilniaus planą ir prisiminti, kad mišri plėtra kalba apie gyvas teritorijas, kurios neapsiriboja viena funkcija. Gyvenamiesiems rajonams reikia ir gydymo, ir ugdymo įstaigų, reikia sporto aikščių ir bendruomenės centrų, kino teatrų ir meno galerijų, kad žmonės galėtų gyventi, dirbti, užsiimti savo hobiais ir leisti laisvalaikį savo gyvenamajame rajone“, – dėsto M.Marozas.
Jis pastebi, kad didieji Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda jau gali pasigirti sėkmingais senųjų rajonų konversijos pavyzdžiais, kuriuose iš tikro siekiama mišrios plėtros – daugiabučiai, biurai, prekybos, paslaugų ir rekreacinės zonos įrengiamos greta. Vis tik tokios konversijos negali likti vien tik vystytojų uždaviniu, čia reikia ir didelių investicijų, ir savivaldybės dėmesio planuojant paslaugų plėtrą, teritorijų jungtis su likusiu miestu ir sprendžiant kitas aktualias problemas.
Tyrimą „Gyvenimo kokybė“ atliko bendrovė „Spinter tyrimai“, kuri apklausė 1024 respondentus, reprezentuojančius visus Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Tyrimas atliktas 2023 m. pirmąjį pusmetį. Šis tyrimas tęsia „Darnu Group“ 2020 m. atliktą „Laimingiausio rajono“ tyrimą, kuriame paaiškėjo vilniečiams svarbiausi kokybiško mieste kriterijai: susisiekimas, saugumas, švara ir tvarka, žaliosios ir laisvalaikio erdvės bei paslaugų pasiūla.
