Iškilmės atvėrė negyjančias Vilniaus bažnyčios žaizdas: kai kurios pastato istorijos kelia šiurpą

Vyriausybės pastato pašonėje esanti Šv.Jurgio bažnyčia atgims dar negreitai. Tai matyti vos tik peržengus slenkstį.

Per septynerius metus, kai buvo iškraustyta knygų saugykla ir nebeliko neišvaizdžių medinių lentynų, specialistai atliko tik kai kuriuos tyrimus.

Tačiau restauratoriams viduje ir išorėje dar liko daugybė darbų. O kol kas Šv.Jurgio bažnyčioje tyrėjai tik diskutavo, kaip kultūros paveldas gali tapti įkvėpimo bei kūrybingumo šaltiniu, skatinti tęstinumo jausmą ir kurti pridėtinę vertę.

Sovietmečiu išlikusių freskų niekas negailėjo. Tiesiai per jas išvedžiota elektros instaliacija, sienose kabeliams ir paskirstymo dėžutėms išmuštos didžiulės skylės.

Dar liūdniau atrodo grindys prie altoriaus. Jose – betoniniai įtvirtinimai lentynų konstrukcijoms. Ant vieno tokio pilko luito matyti įrengimo metai – 1949-ieji.

Tiesa, paties altoriaus sovietai nenuvertė, tačiau jam restauruoti prireiks nemažai pastangų.

Iš saugyklos liko tik kelios dar neišardytos lentynos patalpoje prie vargonų, bibliografinės kortelės bei senas leidinys, kuriame registruotos išleistos knygos.

Šv.Jurgio bažnyčioje septynis dešimtmečius veikė Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugykla.

2016-aisiais pradėjus kraustymąsi iš bažnyčios bibliotekininkų laukė sunkus darbas. Apie du milijonus knygų, įvairių spaudinių teko pervežti į bibliotekos centrinius rūmus Gedimino prospekte ir saugyklą Raseiniuose.

Jau vėliau lauke įrengiant šviestuvus bažnyčiai apšviesti buvo atkasta kaulų. Tada atvykę archeologai pripažino, kad ši teritorija dar netyrinėta.

Daug paslapčių likę ir bažnyčios rūsyje. Bibliotekininkai net pasakojo ir apie juose gyvenančius vaiduoklius.

Pradėjusi dirbti knygų rūmuose M.Mažvydo bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo vadovė Rūta Eglinskienė nešėsi sunkią knygą, kurią padėjo zakristijoje, kad galėtų užrakinti bažnyčią ir išjungti šviesą.

Už nugaros ji išgirdo gilų atodūsį. Parbėgusi ji iš ilgiau dirbusių kolegių išgirdo, kad taip dūsaudavo ankstesnis direktorius Antanas Ulpis.

R.Eglinskienė šią istoriją prisiminė su šypsena, tačiau bibliotekininkės visai rimtai pasakojo apie kabinetų duris, kurios pačios užsirakindavo.

Kai šioje vietoje statė pirmąją medinę bažnyčią, ji buvo už Vilniaus sienų. Vaivada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila III ją skyrė pergalei prieš totorius prie Klecko atminti.

1506 metais iškilusi gotikinė bažnyčia skirta šv.Jurgiui ir švč.Mergelės Marijos Snieginės garbei. Mat jos šventė rugpjūčio 5 ir 6 d. sutapo su pergalės diena.

Netrukus prie bažnyčios pastatytame vienuolyne fundatorius įkurdino senosios regulos karmelitus, dovanodamas jiems žemių ir lėšų, kartu įsteigdamas pirmąjį jų vienuolyną Lietuvos teritorijoje.

Bažnyčią ne kartą siaubė karai ir gaisrai, tačiau vienuoliai ją atstatydavo. Kai 1610 metais medinė bažnyčia vėl sudegė, karmelitų vienuolyno vyresniojo Hilarijono Cienievičiaus pastangomis buvo pradėti statyti mūriniai pastatai.

Vienuolyną apsupo mūro sienos, bet po 1655–1735 metų Maskvos invazijos bažnyčia ir vėl smarkai nukentėjo.

Per didžiulį 1749 metų Vilniaus gaisrą bažnyčia beveik sunaikinta, bet jau po metų prasidėjo jos atstatymo darbai Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos lėšomis. Manoma, kad rekonstrukcijai vadovavo architektas ir skulptorius Pranciškus Hoferis.

1797 metų kovo 23 dieną karmelitai vienuolyno ir bažnyčios pastatus perleido Vilniaus diecezinei kunigų seminarijai, kuri čia veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. O vienuolynas persikėlė prie Visų Šventųjų bažnyčios.

Apie XVI–XVII amžiaus pirmosios pusės bažnyčią puošusius meno kūrinius žinių nėra.

Tačiau bažnyčios titulas sako, kad joje turėjo būti šv.Jurgio ir švč.Mergelės Marijos Snieginės atvaizdai.

Jau vėliau aptinkama žinių, kad Šv.Jurgio bažnyčioje buvo keturi mediniai altoriai. Kai ji tapo naujosios karmelitų provincijos centru, buvo išdekoruota freskomis, kurios išliko iki šių dienų.

Nors bažnyčioje sovietmečiu įsikūrė knygų rūmai, joje liko septyni dideli religiniai paveikslai.

Bažnyčios interjero įrengimo darbai vyko iki XVIII amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos. XVIII amžiaus pabaigoje bažnyčioje, be didžiojo altoriaus, dar buvo septyni šoniniai.

Manoma, kad švč.Mergelės Marijos Snieginės paveikslas iš bažnyčios didžiojo altoriaus dingo per 1812 metų suirutę, kai šventovė buvo išplėšta ir smarkiai nukentėjo. 1829 metų raporte užsimenama, kad po apiplėšimo bažnyčiai būtinas remontas.

1830 metų inventoriuje po remonto minimi tik penki altoriai. Be centrinio, bažnyčioje buvo šv.Juozapo, šv.Tado Apaštalo, šv.Elijo Pranašo, šv.Teresės ir šv.Jono altoriai. Marijos Škaplierinės altorius dokumente kažkodėl nepaminėtas.

Kas dekoravo Šv.Jurgio bažnyčios skliautus, tiksliai nežinoma. Dailininkas greičiausiai rėmėsi Petro Skargos veikalu „Šventųjų gyvenimai“.

Spėjama, kad Šv.Jurgio bažnyčios interjerą galėjo dekoruoti Vilniaus dailininkas Motiejus Sluščianskis. Mat braižas labai panašus į dabar restauruojamos Šv.Teresės bažnyčioje nutapytas šios šventosios gyvenimo scenas.

Apskritai to laikotarpio vietos dailininkai siekė kuo tiksliau atpasakoti įvykį. Lyginant su brangiai apmokamų italų tapytojų kūryba, matyti jų dailės paprastumas.

R.Eglinskienė prisiminė svečių iš Lenkijos apsilankymą. Atvykėliai labai domėjosi freskomis. Paaiškėjo, kad Lenkijoje yra bažnyčia, kurioje freskos labai panašios į Šv.Jurgio bažnyčios Vilniuje.

Beje, panašias kaip Šv.Jurgio bažnyčioje prie centrinio altoriaus nutapytas kolonas galima pamatyti Pranciškonų bažnyčioje Trakų gatvėje. Restauruodami šiuos maldos namus vienuoliai lankėsi Šv.Jurgio bažnyčioje, tas kolonas fotografavo.

Sunku patikėti, bet Šv.Jurgio bažnyčios šventorius – aukščiausia Senamiesčio vieta. Žvalgantis iš jo matyti Tilto gatvės namų stogai. O jie – dviejų ar net trijų aukštų.

Viename kiemų prie bažnyčios – Švč.Mergelės Marijos statulos postamentas. Pasakojama, kad pirmieji knygų rūmų darbuotojai rado bažnyčioje knygų stirtas. Kai ėmė jas tvarkyti, vienas bibliotekininkų pačiupo už šaltos rankos. Iš po knygų jie ištraukė Švč.Mergelės Marijos statulą. Ją išvežė į Ateizmo muziejų ir daugiau niekas nematė.

Šv.Jurgio bažnyčia ir vienuolyno ansamblis yra pačiame miesto centre.

Bioenergetikai minėjo, kad į šią vietą plūsta daugybė energijos. Ir ne tokios prastos kaip šalia esančioje Katedros aikštėje, kurioje kadaise tyvuliavo pelkė.

Tačiau bionergetikai per daug nenudžiugino. Šv.Jurgio bažnyčios aplinka – gera vieta dirbti, bet ne gyventi.