„Inkaro“ stadionas metų metus stovėjo visų pamirštas ir liūdnas.
Kadaise laikytas vienu geriausių mieste, palaipsniui stadionas buvo virtęs tik trumpesniu keliu į mokyklą skubantiems vaikams ir populiariu šunų vedžiojimo maršrutu.
Tačiau vieną dieną išdygo naujos sklypą juosiančios tvoros. Ar stadionas atgims ir jam bus grąžinta buvusi šlovė?
Pirmieji pokyčių ženklai
Ilgą laiką senoji mūrinė stadiono tvora buvo avarinės būklės. Joje žiojėjo skylės, kurios buvo naudojamos kaip praėjimai. Taip gyventojai greičiau pasiekdavo Veršvų gimnazijos pastatus ir greta besidriekiantį Raudondvario plentą, kuriuo kursuoja viešasis transportas.
Dabar skylės uždengtos metaline tinklo tvora. Paaiškėjo, jog čia tvarkymo darbus pradėjo mažoji bendrija „AP LT“, kuriai vadovauja Andrejus Pupko, dažniausiai prisistatantis tiesiog Andriumi. Jam idėja esą kilo visai netikėtai po pokalbio su sklypo savininkais.
„Futbolo aikštės valdytojai nėra suinteresuoti jos priežiūra, tad pasisiūliau išsinuomoti teritoriją ir imtis tvarkymo darbų, sportininkų paieškos“, – pasakojo verslininkas.
Tvora buvo užlopyta norint užtverti vietinių gyventojų pramintus kelius.
Anot A.Pupko, futbolo aikštė – ne vieta vedžioti augintinius, juolab kad ne visi šeimininkai teikdavosi surinkti augintinių išmatas.
Įrengs ir petankės aikštelę?
Įvyko ir daugiau pokyčių. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas futbolo žaidėjams ir žiūrovams buvo atnaujinta veja ir aikštės linijų žymės.
Spalvingomis sėdynėmis pasipuošė ir betoninės tribūnos.
Nors po atliktų darbų stadiono būklė vis dar netenkina Kauno apskrities futbolo federacijos komandų, verslininkas nepraranda vilties prisikviesti daugiau sportininkų.
A.Pupko taip pat svarsto apie petankės aikštelės įrengimą.
Pokyčiai patinka ne visiems
Šiaurinėje stadiono pusėje driekiasi Kalnų gatvė. Dauguma šio nuosavų namų kvartalo gyventojų skaičiuoja ne vieną dešimtį čia nugyventų metų.
Priešais futbolo aikštę įsikūrę kauniečiai džiaugėsi, jog pašonėje esančio sklypo paskirtis nesikeičia. Stadioną juosiančioje gatvėje ir jo teritorijoje gausu žalumos, auga liepos. Gyventojai baiminasi tik to, kad prasidėjus statyboms medžiai nebūtų iškirsti.
Tačiau gyventojai taip pat neslepia nusivylimo, kad nebegali patekti į futbolo aikštę.
„Stadione lankydavomės su besisvečiuojančiais vaikais ir anūkais. Eidavome pasivaikščioti, pabėgioti, pažaisti gryname ore. Viskas buvo atvira, o dabar nėra jokio praėjimo“, – pasakojo virš penkiasdešimt metų šalia stadiono gyvenanti Aurelija.
Toliau nuo stadiono, Kalnų gatvėje, įsikūrusi pensininkė Bronė teigė, kad jai nesvarbu, kokiai paskirčiai naudojamas šis sklypas. Ji tenori, kad vėl būtų atvertas takas, jungiantis Kalnų ir Snaigių gatves.
Pasak gyventojų, besikeičiant sklypų savininkams vis daugiau vietinių pramintų takų yra užtveriami.
Taip apsunkinama sunkiau judančių vyresnio amžiaus žmonių galimybė pasiekti viešąjį transportą ir parduotuves.
Tvarką prižiūrėjo kaimynai
Kai futbolo aikštė ilgą laiką nesulaukė daug dėmesio, ją prižiūrėjo Kalnų gatvės gyventojai.
„Ne tik ten leisdavome laiką, bet ir aplinką tvarkėme. Visi stengėsi prisidėti, bent pakelti besimėtančias šiukšles ar rudenį sugrėbti patvoriuose nukritusius liepų lapus“, – prisiminimais dalijosi Aurelija.
Aplinkiniai gyventojai pasakojo, kad aplinka taip pat rūpinosi sargas, gyvenęs nedideliame namelyje stadiono sklypo pakraštyje.
„Jis šienavo pievas, prižiūrėjo, kad niekas nevažiuotų į stadioną automobiliais. Čia gyveno daugiau nei trisdešimt ar keturiasdešimt metų“, – teigė Aurelija.
Šiuo metu stadioną besinuomojantis verslininkas A.Pupko tikino nežinantis, kokiomis sąlygomis vyrui su šeima buvo leista gyventi futbolo aikštės teritorijoje.
Stadiono prižiūrėtojas buvo iškeldintas, deja, niekas nenutuokia kur.
Nuo šlovės – iki merdėjimo
Vilijampolėje, Snaigių g. 4, įsikūręs stadionas kadaise buvo istorinio Kauno futbolo klubo „Inkaras“ namai.
1937 metais tokiu pat pavadinimu žinomos avalynės gamybos įmonės įkurta komanda gyvavo iki 2003 metų ir buvo laikoma viena stipriausių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Žlugus „Inkaro“ bendrovei pasitraukė ir komanda. Stadionas atiteko įmonei „Corporate Property Holding“, tačiau privatizacija gerų žinių neatnešė.
Niekas nesiėmė reikiamos stadiono priežiūros. Neilgai trukus betoniniai tribūnų karkasai pasipuošė iškalbingais grafičiais, patvoriuose pradėjo kauptis įvairios šiukšlės.
Čia vis dažniau atklysdavo nuo mokytojų besislapstantys rūkantys moksleiviai, vis rečiau rinkosi futbolo žaidėjai.
Planų dėl aikštės ateities savivaldybė neturi
Remiantis 2007 metų Kauno miesto tarybos planais „Inkaro“ stadionas turėjo būti paimtas visuomenės poreikiams, tačiau pažadai liko tik pažadais. Stadioną toliau valdo privati bendrovė.
„Inkaro“ stadionas yra viena vietų, kuri galėtų sulaukti miesto investicijų. Taip būtų praplėstas paslaugų spektras kauniečiams.
Šioje teritorijoje išplėtota sporto infrastruktūra pasitarnautų Šilainių, Vilijampolės, Žemutinių Kaniūkų, Romainių ir kitų mikrorajonų gyventojams“, – įžvalgomis dalijosi Kauno savivaldybės administracijos Sporto skyriaus vedėjas Tadas Vasiliauskas.
Nors, T.Vasiliausko teigimu, „Inkaro“ stadionas turi didelę reikšmę Kauno sporto istorijai, šiuo metu konkrečių planų dėl jo ateities savivaldybė neturi.
