Apverktinos būklės maldos namai pradėti remontuoti dar 2019-aisiais vietos bendruomenės iniciatyva. Beje, statinys net nebuvo įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Daniliškių sentikių religinės bendruomenės pirmininkė Arianda Šostak prisiminė, kad cerkvės būklė buvo labai prasta – stogas kiauras, per jį bėgo vanduo, dėl kurio kentėjo visas pastatas. Lankantis pas senelius, gyvenusius gretimame kaime, kai skaudu buvo tai matyti.
Iškilo nenumatytų sunkumų
Sentikių bendruomenei pasisekė – cerkvei gelbėti buvo skirtos Paveldotvarkos programos lėšos, o visus darbus kuravo Kultūros infrastruktūros centras.
Tiesa, kol vyko restauravimo darbai, tikintiesiems teko melstis kitur. Paprastai jie į Daniliškių cerkvę rinkdavosi per keturias pagrindines metų šventes: Išpažintį, Velykas, Šv. Trejybės dieną ir mirusiųjų paminėjimą.
Cerkvės tvarkybos darbai užtruko, nes po atliktų tyrimų ir pradėjus remontą iškilo nenumatytų sunkumų.
Pavyzdžiui, nukėlus varpinės ir apsidės bokštelių kupolus nustatyta, kad sovietiniu periodu jie buvo sutvirtinti skardos lakštais, pakeista jų forma. Tad buvo numatyta atstatyti istorinių formų šalmus, suremontuoti vidaus konstrukcijas ir pakloti skardos lakštus.
Pradėjus ardyti grindis paaiškėjo, kad jų sijos neturi pakankamos atramos ant grunto, todėl teko įrengti tinkamą pagrindą grindims. Keičiant apatinius statinio sienojus paaiškėjo, kad reikės permūryti didžiąją dalį pamato.
O ir be to darbų sąrašas susidarė ilgas. Tai – viso fasado, stogo, kupolų ir vidaus interjero tvarkyba, tinko nudaužymas nuo cokolio ir remontas, grindų tvarkymas, durų bei langų remontas, dažymas.
Pasikeitimai buvo akivaizdūs: žydra buvusi cerkvė netrukus tapo ruda. Tokia spalva dažyti sienas nurodė paveldosaugininkai.
Šventės skelbimas – lemtingas
Prieš keletą metų A.Šostak prie tada dar nerestauruotos cerkvės pakabino skelbimą apie svarbiausią sentikiams šventę. Jos motina net nusišaipė: „Kam tas skelbimas – gal tik zuikiams?“ Mat cerkvė yra nuošali, o tikintieji ir taip žino, kada susirinkti.
Bet skelbimą perskaitė restauratorė iš Vilniaus Virginija Murmaitė ir apsilankė šventėje.
Įžengusi į cerkvę ji netruko pastebėti, kad svarbiausios ikonos rėmai yra apverktinos būklės.
V.Murmaitė nutarė juos restauruoti, o dailininkas Georgijus Jakovlevas nutapė Švč.Trejybės ikoną, kurią padovanojo cerkvei.
Sutvarkytoje cerkvėje atsidūrė ir kita ikona, kurią sentikių bendruomenės pirmininkė pastebėjo padėtą prie maldos namų.
Prie paveikslo buvo raštelis, kad šv.Mikalojaus ikoną prašė perduoti viena tikinčioji. Dabar ši ikona jau restauruota.
Meldėsi ir Vilniaus tikintieji
Daniliškių sentikių bendruomenė yra seniausia Vilniaus krašte. Įsikūrusi XVIII amžiaus pradžioje ji priklausė fedosejininkų atšakai, o nuo XIX amžiaus vidurio – pomorų.
Beje, 1817-aisiais pastatytoje Daniliškių cerkvėje aštuonerius metus meldėsi ir Vilniaus sentikiai.
Per Pirmąjį pasaulinį karą cerkvė smarkiai nukentėjo, tad 1931 metais buvo pastatyta nauja medinė su varpine ant betoninio pamato. Joje – ne tik maldos salė, bet ir dabar nenaudojami gyvenamieji popo šeimos kambariai. Cerkvė vienijo ne tik Daniliškėse, bet ir Onuškio bei Stakliškių apylinkėse gyvenusius bendruomenės narius.
Sovietmečiu cerkvė buvo uždaryta, o 1990 metais grąžinta sentikių bendruomenei. Dabar į joje vykstančias apeigas susirenka ir kitose Lietuvos vietose gyvenantys sentikiai, o veikiančiose kapinėse laidojami jų mirusieji.
