Gera pradžia
Pravažiuojančiųjų pro Obelių miestelį akį traukiantis senas statinys ilgą laiką stovėjo tuščias. 2008 m. buvo bandoma jį prikelti, veikė maitinimo įstaiga, paskui verslas nutrūko, malūnas buvo pardavinėjamas. Objektą įsigijo MB Malūnas „Obeliai“, kurios pagrindinis akcininkas yra Dainiaus sūnus, tačiau pašnekovas sako, kad pats rūpinasi visais malūno reikalais – remontu, tiekimu, o kol veikla dar neįsibėgėjo – ir klientų aptarnavimu
Paklaustas, kodėl rizikavo bandydamas pradėti ankstesniam šeimininkui nepasiteisinusią veiklą šiame objekte, D. Kieras vylėsi, kad šįkart panaši situacija nepasikartos, nes žmonės tapo mobilesni, strategiškai vieta patogi pravažiuojantiems, be to, malūne planuojama neapsiriboti maitinimo paslaugomis.
„Žmonės šiais laikais mėgsta keliauti, šalia geras kelias, daug pravažiuojančių žmonių į Daugpilį, Zarasus, tai ežerų kraštas, žmonės turi įsigiję daug sodybų. Vien Rokiškio rajone yra apie 100 ežerų. Pirmosiomis dienomis važiavo pietauti įvairių įstaigų kolektyvai, buvo užsukę latviai, sulaukėme daugybės žmonių. Vos spėjom suktis – marškiniai prie nugaros prilipę buvo. Ne taip pradžią įsivaizdavau“, – naujasis malūno šeimininkas.
Pakenkė drėgmė
D. Kieras – kėdainietis, pastaraisiais metais gyvenęs Panevėžio rajone. Rokiškio krašte dažnesnis svečias tapo, kai prieš trejus metus kartu su žmona Obeliuose nusipirko sodybą. Keliaudami į ją, vis pro malūną pravažiuodavo, pradėjo domėtis, kodėl šis neveikia, paaiškėjo, kad parduodamas.
„Pernai liepos mėnesį pradėjome „braižytis“ aplink jį, o žiemą nusipirkome. Visą gyvenimą dirbau su ūkininkais, geležimis – pardavinėjau žemės ūkio techniką. Dabar pats maistą nešioju, dirbu ir padavėju, ir valdytoju“, – pasakoja į naują verslo sritį pasinėręs pašnekovas.
Anot malūno šeimininko, drėgmė pakenkė luboms, sienoms, taigi laukia daug darbų. Kavinė veikia trečiame ir ketvirtame malūno aukšte, iš viso joje gali tilpti iki 50 svečių, antras aukštas dar neįrengtas. Nusistovėjus lankytojų srautams, planuojama priimti daugiau darbuotojų.
Primins miestelio istoriją
Obelių malūnas – istorinis pastatas, tiesa, istoriniuose šaltiniuose spėliojama, ar tai tas pats 1840 m. statytas malūnas, kuomet dvarą valdė bajorai Petkevičiai, ar kitas, statytas vėliau. D. Kieras, pats besidomintis istorija, žada miestelio istorijos fragmentus priminti malūno interjero detalėse.
Jau kalbėjo su Obelių laisvės kovų muziejaus darbuotojais, kurie sutiko paskolinti senų nuotraukų, papuošiančių sienas. „Norime, kad žmonės ne tik pavalgytų, bet ir pasidomėtų Obelių istorija“, – sako D. Kieras. Malūne visi baldai – stalai, kėdės – yra ąžuoliniai, tuo pasirūpino dar ankstesnis savininkas. Masyvias kėdes pagal užsakymą pagamino meistras, meistraujantis klauptus bažnyčiose.
Malūno aplinka diktavo ir kavinės patiekalų asortimentą, kavinės šeimininkas sako, kad austrės čia nesižiūrėtų, todėl meniu sudaro tik lietuviški patiekalai. Idėja „kaip pas močiutę kaime“ lankytojams vis dar patraukli – per pirmas tris dienas žmonės daugiausiai valgė cepelinus.
Nameliai ir katamaranas
Naujieji malūno savininkai planuoja išnaudoti ir aplinkui esantį kraštovaizdį, o šalia malūno esančiame jiems priklausančiame beveik 2 ha ploto žemės sklype įkurti – pastatyti pavėsines, įrengti grilio zonas, ateityje įrengti poilsio namelius, kad žmonės galėtų pasilikti nakvynei, čia pat esančiame Obelių ežere pasiūlyti paplaukioti valtimi ar dideliu katamaranu.
Galvoja ir apie nuosavą daržą šalia malūno, šviežios daržovės keliautų tiesiai į kavinės virtuvę. Verslininkas sako, kad per vieną vasarą visko nepadarys, darbų užtektų keliems metas į priekį.
„Mes nesiorientuosime į visą vakarą prie vieno alaus bokalo knapsinčius klientus – pigaus alaus baras čia tikrai nebus. Planuojame rengti bendruomenės vakarus, su seniūnija, bendruomenės pirmininku svarstėme, kad būtų galima kartą ar du per mėnesį surengti vakarus senjorams, poezijos skaitymus ir panašiai, kad tai būtų žmonių susibūrimo vieta, ne tik verslas“, – apie planuojamas veiklas kalba Dainius.
Paklaustas, ar jau jaučiasi Obelių bendruomenės dalimi, nors yra atvykėlis, kėdainietis juokauja: „Jeigu vienuose ratuose sėdi, reikia tą pačią dainą ir dainuoti. Nors oficialiai dar netapau bendruomenės nariu, žmonės jau pažįsta, sveikinasi“.
