A. Goštauto g. administracinių pastatų komplekso teritorijos istorija prasideda gerokai anksčiau, nei buvo pradėtos šiandien čia stovinčių pastatų statybos. Lukiškių priemiestis buvo svarbus Vilniaus miesto pramonės ir prekybos taškas, čia kūrėsi viena seniausių Lietuvos tautinių mažumų – totoriai. Būtent todėl šis sostinės priemiestis ilgą laiką vadintas Totorių Lukiškėmis ir net Totorija.
„Senųjų totorių tautinė mažuma yra unikali. Manoma, kad Lukiškių priemiestis buvo viena pirmųjų vietų, kur įsikūrė į Lietuvą atvykę totoriai. Totoriams XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje žemę čia dovanojo pats Vytautas Didysis ir, manoma, dar jam valdant Lietuvos totoriai čia pasistatė pirmąją puošnią mečetę. Totoriai kūrėsi ir kitoje Neries upės pusėje – Saltoniškėse“, – pasakoja Lietuvos totorių bendruomenės sąjungos vadovas Motiejus Jakubauskas.
Pasak jo, šimtmečiams bėgant totoriai pasklido praktiškai po visą šalies teritoriją, bendruomenės kūrėsi, ne tik visiems gerai žinomose Vilniaus, Trakų apylinkėse, didelės totorių gyvenvietės įsikūrė palei Alytų, Biržus, Zarasus, mažiau – Žemaitijoje. Pašnekovas yra sudaręs 500 totoriškų pavardžių sąvadą. Jo teigimu, pavardės ir vietovardžiai gali būti geriausia nuoroda į galimai totorišką kilmę.
Panašiai yra ir su Lukiškėmis, kurių pavadinimas, manoma, galėjęs kilti nuo totoriaus Lukos, kuriam galimai ir buvo dovanotos žemės toje vietoje, vardo. Totoriai saugojo Vilniaus prieigas, turėjo ūkius, vertėsi daržininkyste, prekyba. Rašytiniuose šaltiniuose totorių mečetė minima nuo XVI a. vidurio, šalia šventovės buvo įkurtos kapinės.
Totorių kapinių toje vietoje būta dvejų, vienos sunaikintos dar Carinės Rusijos laikais, kai buvo pradėta Lukiškių kalėjimo statyba. Po Antrojo pasaulinio karo palaipsniui sunaikinti paskutiniai Totorijos pėdsakai.
Po to, kai 1944 m. buvo ištremti totoriai iš Krymo, daug kas, bijodami tokio pat likimo, traukiantis vokiečiams pabėgo į Gdanską Lenkijoje, kitas valstybes. Totorių Lukiškės tuštėjo. Atėjus sovietų valdžiai totoriškos kilmės gatvės buvo pervadintos: Mahometonų g. tapo Obuolių g., Mečetės g. – Slyvų g., Lukiškių aikštė rekonstruota į Lenino aikštę, mečetė 1952-aisiais buvo uždaryta ir paversta sandėliu, o dar po dešimtmečio priimtas sprendimas ją ir kapines sunaikinti.
Sumanyta šią teritoriją paversti į prestižinį mokslo kvartalą, skirtą išsilavinusiai ateities visuomenei kurti. Teritorijos rekonstrukcija prasidėjo 1969 m., kapinių ir mečetės vietoje pastatytas Puslaidininkių fizikos institutas.
„To meto „Tiesos“ laikraštyje pasirodė skelbimas, kviečiantis atsiliepti tuos, kas norėtų perlaidoti savo artimųjų palaikus. Tačiau bijodami Krymo totorių likimo, retas, kas išdrįso pasinaudoti šia galimybe. Taigi, taip vadinama, rekonstrukcija pradėta tiesiai ant kapų.
Traktoriams išvertus žmonių kaulus, statybos buvo sustabdytos, jie buvo surinkti į dėžes ir išvežti, niekas nežino kur. Geresni antkapiai perdaryti, dalis panaudoti Rasų ir Antakalnio kapinių laiptams“, – apie tamsiausias Totorių Lukiškių istorijos akimirkas pasakoja M. Jakubauskas, kurio proseneliai taip pat buvo palaidoti šiose kapinėse.
Pasak jo, galimas dalykas, kad dalyje teritorijos yra išlikę palaidojimų, palaikų fragmentų, todėl prieš vykdant bet kokius tolesnius šios teritorijos rekonstrukcijos darbus būtina atlikti išsamius istorinius ir archeologinius tyrimus, surastus palaikus perlaidoti, o šio vietos atminimą išsaugoti.
„Kadangi šiuo atveju nuspręsta pastatų negriauti, jie bus remontuojami, rekonstruojami, o vienas iš pastatų, kurį planuojama remontuoti pirmuoju etapu – Goštauto g. 11 – stovi kaip tik toje vietoje kur buvo mečetė, mes su bendruomene jau pasitarėme ir turime siūlymą ant to pastato sumontuoti stelą.
Ji būtų tarsi istorinis įspaudas, įamžinantis čia kadaise stovėjusios mečetės ir kapinių atminimą, būtų išvardintos čia palaidotos totorių giminės. Jei būtų griaunama ir naujai statoma, siūlytume kitokius įamžinimo sprendimus, o kadangi pastatai išsaugomi, pakaktų tokio informacinio paminklo“, – dalijasi lūkesčiais M. Jakubauskas.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 2 500 senųjų totorių, kurie pripažįsta savo tautinį identitetą ir jį puoselėja, palaiko tradicijas, renkasi į bendruomenių susibūrimus.
