19 butų, kurių kaina siekia ir pusę milijono eurų. Tiek jų įrengta Sinodo bibliotekos pastate ir visi jau parduoti.
Netrukus į atgimusį pastatą kraustysis naujakuriai, nors prieš kurį laiką Kultūros paveldo departamentas (KPD) juos gąsdino, kad vidaus planas baigus darbus gali būti kitoks. Mat projektas, kurį užsakė bendrovė „SPV-11“, buvo suderintas tik dėl statinio išorės tvarkybos darbų.
Tačiau svajonė gyventi turtingos istorijos pastate nugalėjo ir butų pirkėjai įspėjimų nepaisė. O vienas miegamasis jame įrengtas net buvusios koplyčios, kurioje galimai yra palaikų, vietoje.
Miegos šalia palaikų?
KPD specialistai atkreipė dėmesį į interneto skelbimus apie kultūros paveldo objekte – Vilniaus evangelikų reformatų sinodo pastate parduodamus butus.
KPD Vilniaus skyriaus vedėja Gerda Ožiūnaitė pripažino – vien už tai, kad pastato savininkai skelbia apie planuojamus butus, bausti negali.
„Taip, mes matėme, kad apvalioje patalpoje skelbimuose nurodomas neva būsimas miegamasis. Manyčiau, kad miegamasis buvusios koplyčios, o paskui buvusio archyvo vietoje – nelabai tinkamas pasirinkimas, – tikino G.Ožiūnaitė. – Miegamųjų įrengimas pastato koplyčioje, kurioje yra kriptos su galimais (nėra atliktų tyrimų) palaidojimais, nėra tinkamas.
Šios patalpos galėtų būti pritaikytos ir prieinamos visuomenei kaip muziejinės patalpos, skirtos, pavyzdžiui, šio pastato istorijai pristatyti.“
Pastatas atviras visuomenei
Kelis dešimtmečius pastatas buvo neprižiūrimas, o 2013 metais kilęs gaisras jį dar ir smarkiai apgadino. Keli gaisrai Sinodo bibliotekoje buvo kilę ir anksčiau.
Grąžinus pastatą evangelikams reformatams jie nelabai juo rūpinosi, paskui statinį pardavė.
Bendrovė „SPV-11“ užsakė avarijos grėsmės pašalinimo projektą, atliko darbus. Įmonė užsakė ir taikomuosius tyrimus, kurių metu rasta naujų vertingų duomenų.
KPD Teritorijų planavimo ir paveldo tyrimų organizavimo skyriaus vyriausioji specialistė Indrė Baliulytė tvirtino, kad dar anksčiau pastato valdytojas buvo pasirašęs apsaugos sutartį, kurioje nurodoma, kad visuomenė gali patekti ir į vidų.
I.Baliulytės žodžiais, pagal Apsaugos sutarčių taisykles, sutarties sąlygos lieka galioti, jei objektas parduodamas naujam valdytojui.
Vadinasi, pirkėjai, pirkdami name butus, turėtų žinoti, kad jiems teks laikytis paveldosaugos reikalavimų ir pagal Apsaugos sutartyje nurodytas sąlygas į butus įsileisti žmones, norinčius pamatyti kultūros paveldo objekto patalpas.
Smarkiai nusiaubė gaisras
I.Baliulytė vis dėlto pripažino, kad pastatas buvo išgelbėtas nuo sunykimo. Prieš keletą metų jo būklė buvo avarinė.
Paveldosaugininkė, prieš kurį laiką atlikusi šio pastato istorinius tyrimus, pabrėžė, kad jo paskirties naujieji savininkai smarkiai neplanuoja keisti – pastatas ir buvo gyvenamas.
Niekas labai nesipiktino ir kai kelis dešimtmečius apleistas Sinodo bibliotekos pastatas buvo paverstas skvotu – jo gyventojai net naudojosi elektra.
Tik 2013-ųjų kovą didžiulis gaisras pastatą smarkiai nusiaubė. Trijų aukštų pastatas ėmė degti nuo apačios. Ugnis akimirksniu prarijo laiptinę, išdegė apie 150 kvadratinių metrų stogo, apie 300 kvadratinių metrų patalpų per visus aukštus.
Parduotas paslapčiomis
Dėl šio pastato daugiau nei porą metų aršiai tarpusavyje kovojo evangelikai reformatai. Bet turto jiems nepavyko išsaugoti.
2011-ųjų vasarą Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – vadovybė sužinojo, kad šis pastatas paslapčiomis parduotas.
Įtarimai krito ant Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo suspenduoto dvasininko Algimanto Kvedaravičiaus bei vilniečio Jakovo Strokanovo. Tais pačiais metais pastatas parduotas bendrovei „SPV-11“ ir netrukus areštuotas.
Vėliau teismas panaikino nutartį taikyti apsaugos priemones, o šiemet jis dar kartą areštuotas.
Po karo rankraščiai perkelti į biblioteką
Daugiausia duomenų apie Sinodo bibliotekos pastatą yra istoriko ir archyvaro Vaclovo Gizberto Studnickio penkiose knygose apie evangelikų reformatų istoriją.
Taip pat Sinodo pastato istoriją išnagrinėjo Teresė Dambrauskaitė. Ji rėmėsi 1831 metų evangelikų reformatų Sinodo inventoriumi.
Šiame inventoriuje pateikiama daug įdomių žinių apie šį kultūros paveldo objektą – XVI–XIX amžiaus viduryje pastatytą Sinodo pastatą.
Gotikos laikotarpiu stovėjęs dviejų aukštų namas (dabartinio pastato pietinė dalis) Renesanso laikotarpiu buvo rekonstruotas, o šalia jo pastatyta koplyčia – bokštas su rūsiu.
T.Dambrauskaitė priėjo prie išvados, kad dabar stovinčio Sinodo pastato dalis, į kurią įtrauktas apvalaus plano bokštas su rūsiu, – pirmosios reformatų bažnyčios fragmentas.
Klasicizmo laikotarpiu pastatai sujungti į bendrą dabartinį pastatą. Jame buvo gyvenamosios patalpos, vėlesniu laikotarpiu šiauriniame pastato gale įkurta archyvo salė, kurioje nuo 1929 metų iki XX amžiaus vidurio buvo saugomi vertingi XVI–XVIII amžiaus veikalai, išleisti garsiose spaustuvėse.
Jų autoriai – reformacijos pradininkai, idėjų skleidėjai, kritikai ir mokslininkai Martinas Lutheris, Philippas Melanchthonas, Ulrichas Zwinglis, Johnas Calvinas, Heinrichas Bullingeris, Johannesas Sturmas, Johannesas Heinrichas Ursinas, taip pat evangelikų reformatų rankraštiniai dokumentai, kurie po karo pateko į Mokslų akademijos bibliotekos fondus. Tarp šių dokumentų – unikalus pergamentas, išsaugojęs trijų garsių Radvilų giminės vyrų parašus.
Tai Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo raštas, išduotas Vilniuje 1577 metų vasario 15 dieną.
Pastate buvo ne tik archyvas – čia buvo mokytojo ir vargonininko butai, vargšų vaikų bendrabutis, špitolė. Sklypas buvo aptvertas mūrine tvora, kuri buvo dengta čerpėmis. Pastatas buvo remontuojamas 1833 metais – įstatytos naujos durys, permūrytos krosnys.
