Šį mėnesį įmonė šventė savo 30-metį. Per šiuos metus „Eika“ pastatė beveik 6000 butų ir 600 tūkst. kvadratinių metrų ploto tiek komercinių, tiek gyvenamųjų pastatų.
– Esate minėjęs, kad pirmasis jūsų namas, prie kurio statybų prisidėjote, – jūsų tėčio. Tuomet studijavote Vilniaus Gedimino technikos universitete (buvusiame Vilniaus inžineriniame statybos institute), o sugrįžęs savaitgaliais į Mažeikius padėdavote jam statybose. Jus tai ir užkabino? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Dargio.
– Yra toks žemaitiškas posakis, kad žemaičiai viską mėgsta pačiupinėti. Tad man buvo įdomu prisiliesti prie šio proceso – tėvuko namo statybų.
O jau rimčiau į tai panirau po studijų ketveriems metams išvykęs dirbti į Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybas. Ten buvo mano didžioji mokykla, kur supratau, kas iš tikrųjų yra gamyba.
Vienas dalykas, kai mokaisi teorijos, ir visai kas kita, kai pradedi dirbti objekte. Pradedi vykdyti planus. Kaip atsimenate, sovietmečiu buvo tokie arba gegužės 1-ajai, arba lapkričio 7-ajai ką nors priduoti, atiduoti, padaryti. (Juokiasi.)
Kruonyje supratau, kad statybose svarbiausi yra du dalykai – gamyba ir darbas su žmonėmis. To sovietmečiu niekas nemokė, niekam juk nerūpėjo nei psichologija, nei psichoterapija. Buvo viršininkas ir visi kiti. Buvo partija ir jos nutarimai, niekas tavęs neklausė, ar tau patinka, kaip tu jautiesi.
– Šiandien keliose „Eikos“ įmonėse dirba per 400 žmonių. Jums rūpi, kaip jie jaučiasi?
– Bet kokio lygio vadovui tai turėtų būti vienas svarbiausių dalykų – išmokti dirbti su žmonėmis. Būtina juos paskatinti veikti, motyvuoti. Kompanijos variklis yra žmonės, su kuriais dirbi.
Turėti sąžiningus, atsidavusius darbui ir norinčius tobulėti žmones – kompanijos sėkmė.
„Eikoje“ yra nemažai vadovų, kurie čia užaugo nuo bakalauro ir dabar yra puikiai uždirbantys skyrių vadovai.
Šiandien „Eikoje“ yra apie 120 projektų vadovų, pardavėjų. Statybų, projektavimo, statybų priežiūros įmonėse, kurių savininkai esame, dirba dar keli šimtai žmonių. Kai pats buvau 25 metų valdybos darbų vykdytojas Kruonyje, iš 65 žmonių, kuriems vadovavau, tik kokie keturiolika buvo normalūs meistrai, visi kiti atvežti iš Pravieniškių kalėjimo. Ten tai buvo reikalų.
– Ir vis dėlto tokia patirtis Kruonyje neatbaidė jūsų nuo, atrodytų, nelengvos statybų duonos?
– Gamyba iš tikrųjų yra labai sunkus darbas. Tada statybose dirbti 3 pamainas po 12 valandų buvo normalu. Normalu būdavo išvažiuoti iš ryto į darbą ir nežinoti – grįši vakare, naktį ar paryčiais. Bet, kad ir kaip banaliai skambėtų, aš darbo nebijojau niekada.
Man buvo įdomu, tie metai elektrinėje grūdino, niekada net negalvojau ieškoti lengvesnio kelio.
O dar ta emocinė būsena, kai tau nuolat kartojama, kad gyveni laimingiausioje pasaulio šalyje, tik realybė juk visiškai kitokia buvo. Šeimoje atvirai kalbėjomės, kad jokioje ne laimingiausioje, o priešo okupuotoje šalyje gyvename, mus nori laikyti vergais. Bet mano senelis, kuris mirė 1980-aisiais, visada tikėjo ir nuolat kartojo, kad į Lietuvą sugrįš laisvė. Aš ją pasitikau būdamas trisdešimties.
– Ir tada nėrėte į verslą giliau?
– Tuo metu dirbau dideliame statybos treste, buvau valdytojo pavaduotojas gamybai. Statėme naujus namus, kol vieną dieną, įsibėgėjus privatizacijai, valdytojas nusprendė atsisakyti visų kolegų.
Tada atsidūriau gatvėje visiškai laisvas. Ir kadangi vienintelis dalykas, kurį išmaniau, buvo statybos, jų ir ėmiausi. Prisimenu, buvo vienas staliukas, trys kėdės, pasikviečiau porą žmonių, taip po truputį pradėjome statybos paslaugą teikti rinkai.
Nors tuo metu buvo pilna statybos įmonių, daug statybininkų, bet visi statė blogai, o mums nuo pat pamatų kokybė buvo svarbiausia.
Pirmas dalykas, į kurį susitelkiau, buvo naujų technologijų diegimas. Ėmiau bendradarbiauti su suomiais. 1995–1997 m. „Eikos“ gamybos direktorius buvo inžinierius iš Suomijos, jis mokė mūsiškius, kaip reikia dirbti su naujomis medžiagomis ir naujomis technologijomis.
Trys „Eikos“ darbų vadovai buvo išvykę pusmečiui į Suomiją pasitobulinti. Užkėlėme sau kartelę labai aukštai, kaip tik tuo metu pradėjo plėstis bankai – jie atidarinėjo naujus skyrius, tam reikėjo patalpų. Su savo pažangiomis technologijomis jiems labai tikome.
– Sėkmingas startas su galimybe užsidirbti pakankamai pinigų?
– Išties mūsų darbo kokybė darė įspūdį užsakovams, todėl taip, užsidirbome pinigų. Prisimenu, turėjome įmonėje svečių, buvo atvykęs Baltarusijos statybų įmonės vadas, jis vaikščiojo po mūsų objektus, čiupinėjo sienas ir stebėjosi, kaip įmanoma taip lygiai jas padaryti.
Sakiau jam, kad viskas įmanoma, tiesiog reikia išmokti. Jau tada supratau, kad kokybė ir matymas toliau už horizonto – pagrindiniai sėkmingos įmonės dėmenys. Reikia žinių ir užsispyrimo. Būtina kritiškai vertinti aplinkybes ir visą bendrą situaciją.
Kai statybų paslaugų rinka plėtėsi, supratau, kad vien su statyba toli nenueisime, todėl kai pakankamai užsidirbome, šokome į nekilnojamojo turto projektų vykdymą. Buvome vieni pirmųjų Vilniuje ir turbūt Lietuvoje, pradėję statyti namus ir butus pardavimui. 1996–1997 metais rinkoje tai buvo naujiena.
Tiesa, tuo metu Lietuvoje labai trūko kokybiškų medžiagų, todėl ėmėme jas vežtis iš užsienio ir pardavinėti, turėjome dvi parduotuves – Vilniuje ir Klaipėdoje. Vienu metu „Eika“ atstovavo net dvidešimt aštuonioms užsienio kompanijoms su jų įvairiais produktais, pradedant santechnika, baigiant apdailos medžiagomis.
Tiesa, po kelerių metų šios paslaugos atsisakėme, nes, norint ją tęsti, reikėjo labiau į tai koncentruotis, o aš jaučiau, kad tai ne mano kelias.
– Išsigryninote ir visą sukauptą patirtį nukreipėte plėtros keliu?
– Pastatėme ir pardavėme jau beveik šešis tūkstančius butų. Jei skaičiuosime, kad juose įsikūrė bent trijų asmenų šeimos, gausime, jog mūsų pastatytuose namuose gyvena mažiausiai aštuoniolika tūkstančių žmonių. Lietuvos masteliu tai toks jau nemažas miestas išeitų.
Dar pridėkime prie jų parduotuves, biurų pastatus, gamyklas, kurias esame pastatę, – tam tikras „Eikos“ pėdsakas paliktas. Ir toliau judame į priekį, svarstome, ką dar nauja sukurti.
– Kaip pasikeitė „Eikos“ veidas, kai įmonės generaliniu direktoriumi tapo jūsų sūnus Domas?
– Galiu drąsiai sakyti, kad įmonėje prasidėjo nauja era. Visi trys mano vaikai baigę dešimt klasių išvyko iš Lietuvos ir vidurinį išsilavinimą įgijo privačiose Didžiosios Britanijos mokyklose, o vėliau aukštąjį – tos šalies universitetuose. 2008 m. grįžęs po studijų sūnus įsitraukė į verslą, prieš penkerius metus – ir dukra Indrė.
Su Domu buvome sutarę, kad iš pradžių kartu dirbsime, kol jis įgaus daugiau patirties ir tada taps įmonės vadovu.
Tai ir įvyko 2016-aisiais. Aš likau valdybos pirmininkas. O su Indrės grįžimu 2017-aisiais atsivėrė visiškai kito lygio „Eikos“ investicijų etapas.
Todėl šiandien „Eika“ nebėra vien tik statybų bendrovė. Šiandien mes investuojame į atsinaujinančiąją energetiką. Turime savo laukus, kuriuose gaminama elektra.
Investuojame į kitas apgyvendinimo paslaugas, turime puikiai veikiančius bendro gyvenimo namus („co-living“) – 260 kambarių Kaune, turime nuostabų mums priklausantį „Hilton“ viešbutį Vilniaus centre.
Šią vasarą sostinėje atidarysime dar vienus naujus 270 kambarių bendro gyvenimo namus.
Per fondus investuojame jau ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Slovakijoje. Kitaip tariant, mes jau ne tik statome, bet ir įsigyjame jau pastatytus pastatus, perkame juos su nuomininkais, nuomojame toliau, prižiūrime juos, administruojame ir ta veikla vis plečiasi.
Toks diversifikavimas versle užtikrina „Eikai“ stabilias pajamas ir šiek tiek atpalaiduoja nuo įmanomų krizių rizikos, kokią išgyvenome 2008-aisiais.
Tada statėme daug, ir staiga viskas sustojo – atlaikyti tą pusantrų metų laikotarpį buvo nemenkas iššūkis.
– Kita jūsų dukra Ieva neprisijungė prie „Eikos“ šeimos? Nespaudžiate jos?
– Ji yra socialinės rinkodaros specialistė ir dirba kitose įmonėse.
Nė vienam savo vaikui nedariau spaudimo. Tačiau man vertybių ir gyvenimo pamokų perkainojimas įvyko po gero draugo Bronislovo Lubio mirties (tuo metu R.Dargis aštuoneriems metams tapo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu. – Red.).
Šio talentingo verslininko mirtis mane supurtė: dirbi, dirbi ir vieną dieną tavęs tiesiog nelieka. Tada pamaniau, kad Bronislovas taip ir nepasidžiaugė gyvenimu, juk dirbo iki paskutinės dienos.
Tuomet susisodinau vaikus pasikalbėti.
Sakiau, kad nenoriu taip nugyventi savo gyvenimo.
Sakiau jiems: sutarkime taip – jeigu jūs norite tęsti mano pradėtą verslą, aš jums jį atiduodu ir jūs iriatės į priekį.
Jeigu nenorite, „Eiką“ parduodu. Nenoriu laikytis į ją įsikibęs, juk suprantu, kad mano jėgos nebe tos, aistros darbui nelikę tiek, kiek anksčiau.
– Nutarėte atsikvėpti ir, kaip sakoma, pagyventi sau?
– Būtent, nes dabar yra geriausias gyvenimo tarpsnis. Dabar džiaugiuosi gyvenimu, turiu mėgstamus hobius. Vasarą daug laiko praleidžiu buriuodamas, žaidžiu tenisą, dar sugebu ir slidėmis nuo kalno nusileisti.
Tiesa, likau „Eikos“ valdybos pirmininkas, dalyvauju strateginiuose susitikimuose, bet manęs neliko tame kasdieniame veiklos konvejeryje.
Tad turiu pakankamai laiko savo pomėgiams.
Manau, visų tėvų svarbiausias darbas yra užauginti vaikus gerais ir darbščiais žmonėmis, nes verslas, įmonės, pinigai – visa tai laikini dalykai. Šiandien jie yra, o rytoj gali nelikti.
Tai, ką palieki po savęs, – savo vaikus, dalį savęs, įdiegęs jiems vertybes, kurias pats turėjai, yra svarbiausia.
Domas turi tris sūnus – tikiu, kad gal kuriam nors jų statybos taip pat patiks. (Juokiasi.)
– Kokiais savo įgyvendintais projektais šiandien labiausiai džiaugiatės?
– Tais, kuriuos, tikiu, dar ateityje pastatysime. O jei rimtai, man pačiam labai patinka didžiulis beveik hektaro ploto kvartalas Gedimino prospekte, kur renovavome senus pastatus, pastatėme naujus, įrengėme skverą priešais Lukiškių aikštę, atsirado naujas biurų kompleksas ir labai gražus „Hilton“ viešbutis.
Iš gyvenamosios paskirties namų – gal naujas aštuoniasdešimties butų kvartalas Vilniaus Naujamiestyje, Mindaugo, Šaltinių ir Aguonų gatvėse.
– Kalbama, kad jei reklamose parašyta, jog parduodamas butas yra pastatytas „Eikos“, tai reiškia, jog tai kokybiškas nekilnojamasis turtas, kad ir brangesnis.
– Būna ir kitaip – kad žmonės užsikabina už skelbimo, neva pigiai parduodame labai gerus butus, o jei jie atneš grynaisiais dar šešiasdešimt procentų, dideles nuolaidas jiems pritaikysime.
Žmonės patiki ir nepatikrina, kas tie žadėtojai. Jie nepatikrina kokybės daikto, už kurį moka nemažus pinigus.
Juk net į Gariūnus vykdami įsigyti automobilio pasiima mechaniką, kad jis įvertintų jo būklę, o čia – butas, kone svarbiausias gyvenimo pirkinys.
Ateina pirkti jo be konsultanto. O aš siūlyčiau atsivesti techninės priežiūros žmogų, teisininką. Paklausti, ką įsipareigoja statytojai, jei paima iš tavęs šešiasdešimt procentų pinigų?
Ką jis duos? Kaip garantuos, kad laiku ir kokybiškai pabaigs statybas? Kiek tokių istorijų mes žinome: pinigų nebeliko, o namo nėra, statytojas bankrutavo, ką toliau daryti?
– Bet kai tiek panašių istorijų prirašyta, gal situacija perkant NT gerėja?
– Aš irgi taip manyčiau – daug prirašyta apie tai, tačiau vis tiek ant to paties grėblio pirkėjai lipa. Pernai Lietuvoje žmonės vadinamiesiems telefoniniams ir visokiems kitokiems sukčiams atidavė dvidešimt milijonų eurų. Dvidešimt milijonų eurų! Kiek apie tai prirašyta istorijų?
Kaip sakė Albertas Einsteinas, žmonių kvailumui ribų nėra. Todėl „Eikos“ principas – elkis sąžiningai. Mes nerenkame iš žmonių pinigų, juos skolinamės iš bankų ir statome, bet kad žmonės būtų apsaugoti, kad jie neprarastų pinigų.
Ir visą laiką sakome pirkėjams: žiūrėkite, iš ko ir ką perkate, nes rinkoje yra visokių žaidėjų: didelės kompanijos ir atsitiktiniai žaidėjai, kurie ateina, vieną du namus pastato, bet toliau – nepavyko, tai nepavyko, ir dingsta iš akiračio.
– Robertai, negi neturėjote nė vieno nepatenkinto pirkėjo?
– Būsto klientus apklausiame nuolat, į jų individualias pastabas reaguojame iškart, o kartą per metus apibendriname apklausų rezultatus.
Pavyzdžiui, 2022 m. apklausų rezultatai rodo, kad net 96 proc. mūsų klientų pirktų iš mūsų būstą antrą kartą, tiek pat rekomenduotų „Eiką“.
Esu skaitęs Amerikos psichologų draugijos straipsnį, kuriame teigiama, kad visuomenėje maždaug apie 14 procentų žmonių yra viskuo nepatenkinti. Viskas jiems yra blogai, kas bebūtų, kas beatsitiktų. Tad aš savo marketingo specialistus raminu: kažkiek procentų nepatenkintųjų yra normalu.
O tai, kad turime tiek daug nuolatinių klientų, didžiulė sėkmė ir įvertinimas.
