Gruodžio 20 d. priimtose pataisose numatyta, kad ūkininko sodybą (kai tai numatyta savivaldybės lygmens bendruosiuose planuose), žemės ūkio paskirties žemėje statyti galėtų ūkininkas, kuris bent pusę pajamų per pastaruosius 3 metus yra deklaravęs kaip pajamas iš žemės ūkio veiklos.
Taip pat siekta nustatyti, jog ūkininko sodyba ar pagalbiniai ūkio ir kitos paskirties pastatai galėtų būti statomi ne mažesniame nei 2 ha sklype.
Vetuodamas įstatymą G. Nausėda pasiūlė atsisakyti taikyti 50 proc. pajamų ribos reikalavimą bei mažesniuose nei 2 ha sklypuose leisti pasistatyti kitos paskirties pastatų, reikalingų ūkininko veiklai vykdyti.
Gyvenamą sodybą, pagal Prezidentūros siūlymus, galėtų statyti ūkininkas, kuris ne mažiau kaip 3 metus deklaravo pajamas iš žemės ūkio veiklos.
Pasak prezidento patarėjo Jaroslavo Neverovičiaus, Seimo pernai gruodį priimti pakeitimai yra „nebūtini ir neproporcingi“, apsunkina veiklos sąlygas jauniesiems ir šeimos ūkiams.
„Tai neabejotinai apsunkins ūkininkavimo sąlygas tiek pradedantiems ūkininkauti, tiek jau ūkininkaujantiems asmenims. Todėl prezidentas siūlo labiau proporcingus apribojimus, leidžiant statyti ūkinius pastatus mažesniame nei 2 ha žemės ūkio paskirties sklype, o 2 ha apribojimą palikti gyvenamųjų namų statybai“, – argumentus, kodėl įstatymą reikia grąžinti parlamentui, dėstė J. Neverovičius.
Pasak jo, pajamos iš žemės ūkio paprastai gaunamos po keleto metų veiklos, todėl siekiant įgyvendinti pakeisto įstatymo reikalavimus, ūkininkai turėtų dirbti nuotoliniu būdu, negalėdami statyti nei sodybos, nei kitų pastatų. Tai, G. Nausėdos atstovo teigimu, apsunkins ir pabrangins ūkininkavimą, mažins šios veiklos patrauklumą.
Kartu J. Neverovičius patikino sveikinantis parlamentarų iniciatyvą užkardyti atvejus, kuomet iki 0,5 ha ploto žemės ūkio paskirties žemėje plėtojami gyvenamieji pastatai, nors realiai nėra ūkininkaujama.
Jis aiškino, kad šiuo metu registruoti ūkį galima neįrodžius, jog tą darantis asmuo iš tikro ketina ūkininkauti, o esą būtent dėl to, tikėtina, ir atsirado galimybė statyti gyvenamuosius pastatus nesiverčiant žemės ūkio veikla.
„Prezidentas sutinka su pakeitimų tikslais ir pasiūlytu šiuos problemos sprendimo būdu, tačiau pasirinkti konkretūs reikalavimai kelia abejonių dėl jų proporcingumo ir būtinumo“, – kalbėjo Prezidentūros atstovas.
Kartu Prezidentūra siūlo atidėti įstatymo taikymą iki liepos 1 d.
Seimas nusprendė įstatymą grąžinti svarstymui iš naujo. Už tai balsavo 102 Seimo narių, tuo metu vienas parlamentaras balsavo prieš ir norėjo laikyti projektą nepriimtu.
Pataisos grįš diskusijoms į Aplinkos apsaugos komitetą kovo 16 d.
Daliai parlamentarų siūlymai atrodo per griežti
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Edmundas Pupinis tikino, jog jam būtų nesuprantamas draudimas statyti gyvenamąjį namą vien dėl to, kad žemė nedirbama, tačiau leisti joje ūkininkauti.
Jo nuomone, siūlomi apribojimai yra per griežti, o gyventojai vis vien ieškos būdų kaip juos apeiti.
„Pavyzdžiui, jei žmogus su gera intencija įsigyja žemę, praktiškai jis, neturėdamas kur gyventi, bent tris metus turės ūkininkauti tam, kad įrodytų savo ūkininkavimą. Šioje vietoje, turbūt, nereikėjo tokių sankcijų – galbūt kokių paprastesnių. Nes priešingu atveju žmogus paprasčiausiai turės apgaudinėti – pradės statyti kaimo turizmo pastatą, paskui, galbūt, pasikeis paskirtį ir apgavystę įgyvendins savo tikslus“, – kalbėjo E. Pupinis.
Savo ruožtu Darbo partijos frakcijos narys Artūras Skardžius siūlomus ribojimus pavadino privačių asmenų teisės disponuoti savo turtu suvaržymu.
„Man teko dirbant versle ne kartą lankytis Olandijoje – ten išspaudžia iš mažo lopinėlio didžiules pajamas. Kodėl mes einame kažkur kaip posovietinė valstybė ir nežvelgiame iš esmės į piliečių laisvių suvaržymą disponuojant savo turtu“, – klausė A. Skardžius.
TS-LKD parlamentaras Justinas Urbanavičius dėstė, kad esama reglamentavimo spraga naudodavosi asmenys, kurie prisidengdami ūkininko veikla gyvenamąsias vietas kūrėsi vaizdingose vietovėse.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys Giedrius Surplys teigė, kad įstatymo iniciatyva yra gera bei paneigė, jog projektu būtų apribojama teisė į privačią nuosavybę.
„Kalbame apie žemės ūkio paskirties žemę, kurios pagal esmę paskirtis yra žemės ūkio veikla. Taip kad jei iš tikrųjų norime, kad Lietuvos kaimas gyvuotų, o žemės ūkis išliktų ar netgi atsigautų, turime padaryti, kad žmonės žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkautų, gaunantys ES paramą žemės ūkiui juo ir užsiimtų“, – savo motyvus dėstė G. Surplys.
Tuo tarpu aplinkos ministras ir Liberalų sąjūdžio Seimo narys Simonas Gentvilas pasidžiaugė, jog prezidentas įstatymą vetavo. Anot jo, parlamentas turės siekti siaurinti teisės aktuose numatytas išimtis, kad gyvenamosios paskirties pastatų nebūtų ten „kur jų neturėtų būti“.
„Pripažįstu, kad diskusiją reikėtų grąžinti į Seimą, prezidento veto yra gal ir savalaikis. Bet turime tiesiog grįžti į Seimą su intencija siaurinti šią išimtį, nes tai yra absoliuti išimtis ir ji yra nepateisinama“, – pabrėžė S. Gentvilas.
„Labai nemalonu sugriežtinti tą, bet jei turime ilgus procesus – bendrieji planai, saugomų teritorijų tvarkymo schemos – visuomenė deda daug pastangų, kad susitartų, kur visgi bus gyvenamoji paskirtis. Ir, staiga, turime tą išimtį, kurią reikia siaurinti. Ji nemaloni, nes kai kurie tiesiog paveikia plėtros planus“, – aiškino aplinkos ministras.
Kritikos priimtiems pakeitimams turėjo ir ministerija
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) Eltai yra komentavusi, jog Seimo priimti apribojimai blogintų jaunųjų ir smulkių ūkininkų padėtį, o prezidento pateikti pasiūlymai – galimas kompromisas.
ŽŪM vertinimu, reikalavimas valdyti bent 2 ha dirbamos žemės plotą apribotų smulkiuosius ūkius valdančių asmenų, pavyzdžiui, uogų ar sraigių augintojų, teises bei interesus.
Anot ŽŪM, ūkininko sodybos statybai šis apribojimas turėtų būti taikomas tik gamtiniu požiūriu jautriausiose teritorijose.
Vetuoto įstatymo rengėjai jį teikdami argumentavo, kad pataisos reikalingos siekiant kovoti su vadinamaisiais „sofos ūkininkais“ ir nebesuteiks jiems galimybių lengvatinėmis sąlygomis statyti gyvenamąsias sodybas, tačiau realiai nevykdyti jokios žemės ūkio veiklos.
