Tas pats – ir kitų didmiesčių rajonuose. Tiesa, gyvenimui pasirenkančių miestelius ar kaimus, kur kas mažiau. Tačiau „Swedbank“ ekonomistų atliktas tyrimas rodo, kad daugėja gyventojų, norinčių gyventi nuo didmiesčių šurmulio nutolusiuose regionuose.
– Jūsų atliktas tyrimas parodė, kad ne visi veržiasi į didmiesčius.
– Galbūt vyrauja toks stereotipas, kad visi nori gyventi sostinėje, tačiau mūsų atliktas tyrimas atskleidė, kad respondentai, jei neturėtų jokių finansinių ar asmeninių įsipareigojimų, nebūtinai absoliuti dauguma rinktųsi gyvenimą sostinėje. Vilniuje norėtų gyventi apie 25 proc. respondentų, kitą didmiestį rinktųsi apie 19 proc., rajono centrą ar kitą mažesnį miestą rinktųsi apie 15 proc. Gyventojų nuomonės pasiskirsčiusios tolygiai ir jie renkasi gyventi ten, kur nori.
– Vadinasi, baimė, kad visi suvažiuos gyventi į didmiesčius, centrą, nepagrįsta? Žmonės renkasi ne tik didelius miestus, bet ir ten, kur gera ir ramu?
– Taip. Didmiestis vilioja didesnėmis darbo perspektyvomis, didesniu atlyginimu, tačiau yra ir kita pusė – didelis gyvenimo tempas, brangesnis pragyvenimo lygis. Rajonas, ypač kai dabar žmonės turi nuotolinio darbo įgūdžių ir lengviau derinti darbą nuotoliu, gali rinktis kokybiškesnį ir ramesnį gyvenimą rajone su ta pačia alga.
– Ar jūsų tyrimas parodė, kad žmonės nusprendžia vykti gyventi į tolimesnius miestelius, kaimo vietoves?
– Konkrečiai mūsų tyrimas ne, bet galima stebėti natūralų gyvenimo ciklą. Tam tikrais gyvenimo etapais renkamės, kur gyvensime baigę mokyklą, norėdami įgyti specialybę renkamės miestus, kuriuose yra universitetai, įgavę darbo patirties, sutaupę turto, norėdami auginti vaikus, atsitraukiame ir ieškome ramesnio gyvenimo. Natūralus gyvenimo ciklas visada egzistavo. Mūsų tyrimas parodė, kad nėra vieno šuolio, gyventojai pasiskirsto labai tolygiai, renkasi, kaip tuo metu jiems patogiausia gyventi.
– Vadinasi, judėjimas viena kryptimi nevyksta?
– Beveik pusė respondentų nurodė, kad artimiausius dešimt metų judėjimas vyks abiem kryptimis. Tai nerodo, kad visi iš rajonų, regionų, mažesnių miestelių kraustysis į didmiesčius, bet ir atvirkščiai – pagyvenę didmiestyje, atsikandę įtemptos dienotvarkės, jie per artimiausius dešimt metų kraustysis į mažesnius miestelius.
– Nors mažesniuose miesteliuose ir mažesnės algos, tačiau ir pragyvenimas ten pigesnis.
– Reikėtų žiūrėti plačiau į viską, ne tik į atlyginimą, darbą, bet ir prekes, paslaugas, reikia įsivertinti ir emocinę sveikatą. Ne viską reikia matuoti pinigais.
