2009 m. pradžioje įgriuvo Kleboniškio tiltas greitkelyje Vilnius–Klaipėda.
Jau tuomet inžinerijos specialistai skambino pavojaus varpais: daugėjant automobilių sovietmečiu pastatyti tiltai nebeatlaiko didėjančių krūvių, o dėl nepakankamo finansavimo jų tvarkymo darbai atidedami ateičiai.
Šių metų pradžia parodė, kad nuo to laiko beveik niekas nepasikeitė. Pirmiausia įlūžo Kėdainiuose stovintis tiltas per Nevėžį, o netrukus – vėl tas pats Kleboniškio tiltas.
Kėdainiškiai jau skelbia, kad prasta ir kito mieste likusio tilto būklė, o jei ir tas būtų uždarytas, iš vienos upės pusės į kitą tektų vykti keliasdešimt kilometrų. Neseniai dėl blogos būklės uždarytas ir tiltas per Dubysą, esantis kelyje Ariogala–Kryžkalnis.
Lietuvoje yra per 4 tūkstančius tiltų. Maždaug pusė jų yra vietinės reikšmės, todėl prižiūrimi savivaldybių.
Geras pusšimtis tvarkomi „Lietuvos geležinkelių“, o už likusius yra atsakinga Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD).
Ši institucija neslepia, kad valstybinės reikšmės keliuose blogos būklės tiltų ir viadukų yra net 72.
Tačiau jų tvarkymo planai sudėlioti net dešimtmečiui į priekį. Kodėl negalima rekonstruoti šių statinių vienu kartu? Atsakymas aiškus – nėra pinigų.
Padėtis dėl pinigų smarkiai pablogėjo būtent nuo 2009-ųjų, kai įvyko incidentas ties Kleboniškiu.
Tuomet krizės akivaizdoje viešuosius finansus siekusi taupyti konservatorių Vyriausybė nutarė didelę dalį už degalus surinkto akcizo skirti ne keliams, kaip buvo numatyta teisės aktuose, bet kitiems valstybės poreikiams.
Sunkmetis spėjo pasibaigti, ekonomika pastarąjį dešimtmetį smarkiai pakilo, tačiau laikinai turėjusi galioti tvarka, pagal kurią sumažintas finansavimas kelių sektoriui, liko galioti.
Šiais metais Kelių priežiūros ir plėtros programai numatyta 543,2 mln. eurų – maždaug tiek pat kaip ir pernai.
Nors darbai smarkiai pabrango: nuo 2015-ųjų kelio atkarpa, kurią galima nutiesti už milijoną eurų, sumažėjo trečdaliu ir dabar siekia 2,34 kilometro. Kadangi iš to paties krepšelio finansuojamas ir tiltų tvarkymas, atitinkamai bus padaryta mažiau.
Kelininkai jau seniai įspėjo, kad taip taupant lėšas avarijos anksčiau ar vėliau taps neišvengiamos.
Tačiau nei LAKD, nei juolab susisiekimo ministras M.Skuodis kažkodėl nesiėmė įrodinėti Vyriausybei ir Seimui, kad keliams skirtą akcizo už degalus dalį būtina atkurti bent iki tokio pat lygio, koks buvo iki 2009 metų.
Kaip ir keliams, tiltams būtina nuolatinė priežiūra. Jei tiltai netvarkomi, vienintelis apsaugos būdas, leidžiantis pratęsti jų gyvavimo laikotarpį, yra automobilių svorio ribojimas.
Tačiau tai reiškia, kad vilkikai, sunkvežimiai ar autobusai būtų priversti važiuoti aplinkkeliais, o jų sąnaudos dėl to gerokai padidėtų.
Laiku pastebėtus defektus būtina staigiai ištaisyti. Tačiau taip daroma toli gražu ne visuomet.
Antai dar pernai buvo nustatyta, kad Kėdainiuose esantis tiltas per Nevėžį kai kuriose vietose yra avarinės būklės, tačiau tvarkyti jo niekas nesiėmė, tik įvestas transporto priemonių svorio apribojimas. Greičiausiai juos pažeidus tiltas ir įgriuvo, nors tokios nelaimės tikrai buvo įmanoma išvengti.
Dėl to kaltas ne tik nepakankamas finansavimas, bet ir biurokratiniai procesai. Antai dėl to paties Kėdainių tilto avarijos specialistų išvadų tikimasi sulaukti tiktai kovą.
Kada prasidės remonto darbų planavimas, kada bus pasirinkti rangovai ir kada baigsis visos pirkimo procedūros, kurios neretai įstringa ir teismuose, vargu ar kas nors gali pasakyti.
Nepatogumus kenčiantiems vietos gyventojams belieka palinkėti kantrybės. Laikinas tiltas pėstiesiems – tik menka paguoda.
Pavojaus varpais pirmiausia turėtų skambinti Susisiekimo ministerija, tačiau iš jos negirdėti nieko panašaus.
Dabartinė jos vadovybė paveldėjo ne vieną problemą, iš kurių bene žinomiausia – tragiškos būklės kelias tarp Vilniaus ir Utenos. Jis rekonstruojamas itin lėtai, o darbai nepaspartėjo ir stojus prie vairo dabartiniams valdantiesiems.
Todėl siekis kelią sutvarkyti iki 2025 metų pabaigos kol kas tėra tik pažadas, kuris nebūtinai bus ištesėtas laiku.
Ministerija nesugeba susitvarkyti ir kitose srityse, pavyzdžiui, geležinkelių.
Laimei, traukiniams skirti tiltai dar negriūva, tačiau patys „Lietuvos geležinkeliai“ nuolat murdosi skandalų baloje.
Pernai dėl baltarusiškų trąšų gabenimo jau įvedus sankcijas postą turėjo palikti įmonės vadovas M.Bartuška, beje, gavęs solidžią išeitinę išmoką.
Šįmet paaiškėjo, kad valstybės valdoma įmonė toliau naudojasi rusiška įranga, kuria galima sekti traukinių judėjimą iš priešiškos valstybės.
Prezidento G.Nausėdos globojamas ministras M.Skuodis kol kas sugebėjo išnešti sveiką kailį, tačiau klausimų, ar jis sugeba tvarkytis savo darže, tiek politikams, tiek visuomenei kyla vis dažniau.
