Nudažyti abu Viešpaties Dangun Žengimo, arba Misionierių, bažnyčios bokštai – tai tik nedidelė darbų dalis. Šios bažnyčios ansamblio tvarkyba užtruks dar ne vienerius metus, o pradinė 20 mln. eurų sąmata gali gerokai išaugti.
Anot Vilniaus arkivyskupijos ekonomo Mykolo Juozapavičiaus, bažnyčių atnaujinimas – itin sunkus darbas, nes jį pradėjus atsiranda daugybė trikdžių. Taip buvo ir Misionierių, ir beveik tuo pat metu restauruojamoje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiose.
Problemų nekėlė tik skarda
M.Juozapavičius pasakojo, kad prieš pradedant Misionierių bažnyčios ansamblio tvarkybą laukė ilgi parengiamieji darbai. Vien paruošti viso komplekso techninį projektą prireikė trejų metų.
„Planavome pinigų išleisti mažiau. Bet jų daugiau prireikė ne vien dėl to, kad viskas pabrango. Techninį projektą parengti yra viena, o užlipus ant pastolių ir viską iš arti apžiūrėjus – visai kas kita“, – aiškino ekonomas.
Pirmiausia paaiškėjo, kad daug rūpesčių bus dėl lipdinių. Paskui teko atkurti daug dekoro elementų, restauruoti bokšto kryžių.
„Pasisekė bent todėl, kad rytinio bokšto apskardinimas didesnių problemų nekėlė. Varis buvo gerai išsilaikęs“, – sakė M.Juozapavičius.
Nors restauruojant kitų bažnyčių bokštus dažnai paaiškėja, kad per karus jų bokštai buvo apšaudyti, Misionierių bažnyčios bokštai to išvengę. Rytiniame bokšte rasta tik viena skylė, bet ir ji buvo užlituota.
Gerai buvo išlikusi ir mediena po apskardinimu. Tačiau ties priebažnyčiu visos medinės sijos buvo sutrūnijusios. Jų formą sunku buvo atkurti net patyrusiems specialistams.
Dėl to, kad užtruko bažnyčios fasado ir rytinio bokšto tvarkyba, vakarinio bokšto atnaujinimas paliktas šiems metams.
Kol kas specialistai nespėlioja, kada bus baigtas viso ansamblio, kurio plotas – apie 5 tūkst. kvadratinių metrų, restauravimas.
Rado dar vieną ciferblatą
Kol kas rytiniame bokšte esančio laikrodžio mechanizmo restauruoti neketinama. Po laikrodžio sovietmečio ciferblatu laukė netikėtumas. Jį išardžius paaiškėjo, kad yra dar vienas ciferblatas.
Kol kas jis irgi nerestauruotas, tad į savo vietą dar negrįš. Specialistai nesutaria ir dėl jo amžiaus. Spėjama, kad tai nėra pats seniausias bažnyčios ciferblatas.
O sovietmečiu ciferblatas buvo įrengtas labai negrabiai: pritvirtinta muliažo rodyklė, o skaičiai užrašyti paprasčiausiais dažais.
Dėl spalvos – diskusijos
Kai restauruojant bažnyčią buvo nudažytas rytinis bokštas, pasigirdo kalbų, kad balta spalva per ryški, ją nuklos dulkės. M.Juozapavičius pažymėjo, kad dažant kiekvieną bažnyčią būna įvairių vertinimų.
Pirmoji sostinės bažnyčia, dėl kurios sienų spalvos užvirė diskusijos, – Šv.Pilypo ir Jokūbo. Pastaruoju metu vilniečiams nerimą kelia atnaujintos Šv.Kotrynos bažnyčios spalva.
Tvarkant Misionierių bažnyčią buvo atlikti polichrominiai tyrimai, dažų spalva kruopščiai derinta su Kultūros paveldo departamento specialistais.
„Vilniaus bažnyčios buvo spalvotos, o pastelinėmis spalvomis nudažytos sovietmečiu, kad maldos namai neišsiskirtų iš kitų pastatų“, – kalbėjo M.Juozapavičius.
Pastatus skirs piligrimams
Misionierių ansamblį numatoma pritaikyti Vilnių lankančių piligrimų reikmėms, bažnyčia bus skirta įvairiems renginiams, joje nebus aukojamos mišios.
Vilniaus arkivyskupija nusprendė, kad tiek daug veikiančių bažnyčių Senamiestyje nereikia, juolab kad ateityje ketinama tikintiesiems grąžinti Švč.Jėzaus Širdies, arba Vizitiečių, bažnyčią, kuri yra netoliese.
Pagal Misionierių ansamblio pritaikymo piligrimų reikmėms projektą vienuolyno patalpos bus pritaikytos atvykėlių nakvynei.
Statybos darbus stabdė įvairūs įvykiai
Misionierių vienuolyno ir bažnyčios ansamblis yra viena svarbiausių architektūrinių dominančių, siejamų su Vilniaus istorinio centro kultūriniu identitetu.
Šią bažnyčią misionierių vienuolija pradėjo statyti 1695-aisiais. Statybos užsitęsė 35 metus, nes stigo lėšų, mieste 1706 m. kilus gaisrui sudegė bažnyčios stogas.
Statybą pristabdė 1708 m. švedų invazija, 1709–1710 m. maro epidemija.
Tęsti ir baigti didelės mūrinės bažnyčios statybą padėjo didikų aukojamos lėšos. Tarp fundatorių pasižymėjo Naugarduko kaštelionas Antanas Novosielskis, kurio aukomis 1722 m. buvo pastatyti bažnyčios bokštai ir frontonas.
1750–1754 m. pagal architekto Jono Kristupo Glaubico projektą paaukštinti bažnyčios bokštai, užstatyti frontonai, 1755–1756 m. pristatytas priebažnytis, o šiuos elementus gausiai išpuošė rokokiniai lipdiniai. Nuo to laiko bažnyčios pagrindinis fasadas mažai pakito, nors ir ne kartą buvo restauruotas.
