Vilniumi vadinamas tik Senamiestis, na iš bėdos dar Naujamiestis. Visa kita – priemiesčiai ar mikrorajonai, ne taip seniai užstatyti gatviniai kaimai, viensėdžiai, užusieniai ar dvareliai. Gal išskyrus Antakalnį ar Žvėryną, kurie statyti kaip rūmai ar vilos, kaip šių dienų „Laurų gatvės“ kvartalas.
Tokią Vilniaus urbanizaciją kaimais rado ir Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, atvykęs į medžioklę iš Trakų prieš beveik 700 metų.
Pirmasis ir seniausias „kaimas – mikrorajonas“ – buvęs Kreivasis miestas ir jo pilis, dabartinėje Kalnų parkų teritorijoje. Jis buvo toks senas, kad Gediminui turėjo dar priminti apie gentinę epochą, kai kunigaikštis tebuvo vyriausias vadas, bet ne valdovas.
Matyt, dėl savo kietasprandiško charakterio 1390 metais Kreivasis miestas tiesiog buvo sudegintas, o Kreivoji pilis taip niekada ir neatstatyta. Nors būtent čia pagal Bychovco kroniką Gediminas sumedžiojo taurą. Būtent čia staugė Geležinis Vilkas.
Antrasis „kaimas“ buvo netoli tilto į dabartinę Užupio Respubliką, aplink dabartinę Bokšto gatvę. Jis vadintas Rusėnų miestu. Statytas tolėliau nuo Vilniaus pilių, kaip koks „China Town‘as“.
Trečiasis „kaimelis“ kūrėsi tarp dabartinių Pylimo ir Vokiečių gatvių. Šiandien jį greičiausiai vadintume kokių nors Inovacijų slėniu ar Verslo trikampiu. Čia kūrėsi pakviesti emigrantai iš lotyniškai bendraujančios Europos. Spėjama, kad „šio slėnio“ vieta iš pradžių buvusi netoli dabartinių Valdovų rūmų, tik jau vėliau perkelta į Vokiečių gatvės pusę.
Taip jau Vilnius, eidamas 699-uosius metus, išsaugojo savo braižą, būti jaukiu kaimu tarp miškų. Be to, šiandien išsipildė Lizdeikos pranašystė, jog tas šimtas vilkų staugimas reiškia, jog Vilniaus garsas sklis po pasaulį.
Pagal: Irma Kaplūnaitė, Rytis Jonaitis, „Panašūs ar skirtingi? Dvi krikščioniškos bendruomenės pagoniškame Vilniuje“, Lietuvos istorijos institutas.
