Sodai virto asfaltuota teritorija
Kaip pasakojo G. T. Gylytė, komanda darbus pradėjo nuo stoties teritorijos ir Naujininkų dalies. „Stoties teritorija šiandien – šiek tiek tarsi ateivių laivas, nusileidęs ant Senamiesčio gatvių tinklo, atrodantis tarsi svetimkūnis. Vaikštant aplink kažkur atsiremi į laiptus, neįmanoma ar baisu praeiti. Knietėjo pasižiūrėti, kas ten vyko istoriškai. Mes pamiršome, mūsų atmintis išsitrynė.“
Kaip pasakojo architektė, apie 1850 metus mokslininkas, mokslinės sodininkystės pradininkas Juozapas Strumila šioje teritorijoje buvo įkūręs botanikos sodą, ne veltui aplinkinės gatvės gavo Sodų ir Gėlių vardus. Tai – vienas reikšmingiausių šios teritorijos etapų.
Antrasis etapas – po 50 metų pastatyta traukinių stotis. Didysis pokytis įvyko 1974 metais, kuomet sovietmečiu pastatyta šiandien stovinti autobusų stotis, išasfaltuota, aptverta didžiulė teritorija.
„Autobusų stotis, visų pirma, šioje teritorijoje – pastatas, teritorijos raktas nėra gražiai išspręsti pastato lygtį, o iš tiesų grąžinti „nupjautas“ atkarpas, sujungti Sodų ir Šv. Stepono gatves, įkvėpti gyvybės. Kaip ją kurti? Architektūriškai, viešosiomis erdvėmis. Svarbiausia – atkurti nutrūkusias gijas, nes būtent tai padarė teritoriją nesaugia“, – mano architektė.
Šalia – traukinių stotis, kuriai numatyti dideli pokyčiai, traukinių stoties aikštė, kuri veikia kaip transporto žiedas, nors buvo sumanyta kaip aikštė – erdvė susitikimams.
Autobusų stotis, kurią sudaro didžiulė asfaltuota aikštelė, daugybė stovinčių ar žmones išlaipinančių autobusų – prioritetas nėra skirtas judančiam žmogui, o transportui. Pasaulyje, anot pašnekovės, tendencijos keičiasi – žiūrima, kad judėti būtų patogu visiems, nenutrūkstamomis jungtimis, o ne trukdant sienoms, barjerams. Tai, architektės žodžiais, visos teritorijos permąstymas, visų pirma, vertybinis.
Stigmų netrūksta
Autobusų ar traukinių stoties aplinkoje gyvenantys žmonės įprastai stigmatizuojami – tą pastebi ir sociologijos daktaras T. Šarūnas, pats gyvenęs šioje teritorijoje.
Anot sociologijos daktaro, vieta – nelygu žmonės. Vieta – nėra pati prasmingiausia kategorija, apibūdinti žmonėms ar jiems pažinti.
„Stoties rajonas – ypatinga vieta, išsiskirianti socialine įvairove. Turime kalbėti ne tik apie ten gyvenančius, bet ir į miestą atvykstančius ar iš jo išvykstančius, pravažiuojančius žmones. Bet kurio miesto stotis – fenomenalus reiškinys“, – apibendrino pašnekovas.
Stigmatizuojančio kalbėjimo apie stoties rajoną, sociologo akimis, vis dar yra – tai daugiau pasako apie pačius kalbėtojus, o ne apie socialinę rajono sudėtį.
Stoties prieigų gyventojai, specialisto žodžiais, turi panašias svajones kaip ir kiti miesto gyventojai. „Tai viena iš teritorijų, kur per pastaruosius du dešimtmečius daugėjo viduriniosios klasės gyventojų, bet iš savos patirties galiu pasakyti, kad žmonės, kurie pasirenka arba randa būdų gyventi tokioje teritorijoje, man asmeniškai yra daug gilesni miestiečiai, nes jie priversti rasti būdų sugyventi skirtingoje socialinėje įvairovėje, kas yra vienas iš miesto bruožų.
Žmonėms, gyvenant mieste, svarbus patogus, šiltas būstas, savo gerovės kontrolė, susisiekimo galimybės. Kalbant apie susisiekimą, tai – viena patogiausių vietų mieste, tačiau būstas, ypač istoriniuose pastatuose, labai nusidėvėjęs. Tai – labai didelis rūpestis ten gyvenantiems žmonėms. Jį brangu renovuoti“, – kalbėjo specialistas.
Pusšimtį metų kiemai, pašnekovo žodžiais, buvo prieinami, ten yra gražių, žalių teritorijų, net labai intensyvioje vietoje galima jausti Vilniaus privalumus, grožėtis gamta, nedideliu masteliu, susitikti su kaimynais, sykiu yra noras erdves kontroliuoti. Arba tiesiog ramiai išsimiegoti – dėl klubų keliamo triukšmo gyventojams teko ginti savo norą išsimiegoti.
Prioritetas – žmogus
Architektė G. T. Gylytė pasakojo, jog architektų komanda turėjo ruošti autobusų stoties urbanistinę koncepciją, bet sprendė viso rajono klausimą.
„Ateivis, kuris nutraukė dvi gatves, tapo sklypu, o jame pradėjo veikti autobusų stotis. Žinant, kad toje teritorijoje gatvelėse ir kiemuose buvo daug gėlių, kiemai kvepėjo medumi, vėliau viskas radikaliai pakeista, suvaryti autobusai, žalioji miesto miesto erdvė paversta autobusų stovėjimo aikštele – mes viską kvestionavome.
Pirmiausia – norėjome atkurti gatvę, tokiu būdu atkurti gyvybę mieste. Pasiūlėme privačiame sklype atkurti Sodų gatvelę, pastatyti gyvenamųjų namų, tokiu būdu užbaigti gyvenamąjį kvartalą, likusioje dalyje statyti autobusų stotį su biurais ir vieša funkcija, o dabartinę aikštelę prie prekybos centro paversti įlaipinimo ir išlaipinimo aikštele.
Būsimą Sodų ir gretimą Geležinkelio gatvę skiria maždaug 4–6 metrų aukštis, tad siūlytume įrengti didžiulį amfiteatrą su daug želdynų – viešąją erdvę. Mainai su miestu nėra lengvi – ne veltui projektas tęsiasi ketverius metus. Tik dabar vyks detaliojo plano viešinimas, jam įvykus taip pat prireiks nemažai laiko“, – kalbėjo architektė.
Autobusų stovėjimo aikšteles, kaip kompensaciją, planuoja kitoje teritorijoje sostinėje, kiek toliau nuo stoties. Vietoje transporto žiedo prieš traukinių stotį planuojama stoties aikštė, ten įsikurs miesto viešojo transporto terminalas.
„Logika ta, kad turi tilpti visi, įskaitant pėsčiąjį. Jeigu jam patogu judėti, atvažiuoti taksi ir lagaminu, viskas gerai. Šiandien turime diskusiją apie tai, kad pirmenybė skiriama prarastam istoriniam sluoksniui, ryšiui, gyvybingumui, tai – prioritetas, o ne sutalpinti autobusus. Tai visame pasaulyje vykstantis lūžis, orientacija – žmogus“, – apibendrino architektė.
Pasitikslinus, ar sumažėjus autobusų stočiai skirtai teritorijai, pastačius daugiabučių, užteks viešųjų erdvių, G. T. Gylytė patikslino, jog privatus sklypas bus praktiškai visas atviras miestiečiams.
Sklypas bus padalintas atkurtos Sodų gatvės atkarpos: viena sklypo dalis bus skirta gyvenamiesiems būstams, o sunaikinti Strumilų sodai bus atgaivinti kaip atviras sodas.
Atkurta Sodų gatvelė bus lėto eismo, ne tranzitinė, čia bus didžiulis charakteringas emfiteatras, kuris ją jungs su Geležinkelio gatve. Čia bus galima laukti autobuso arba stebėti laukiančiuosius.
Autobusų stotyje šiuo metu – 44 sustojimo vietos, bet ne visos naudojamos, 8,5, tūkst. kv. asfalto. Ką mes darome? Liks 26 vietos, bet lygiai tiek pat maršturtų, tiesiog jos bus efektyviau naudojamos. Asfalto liks 3,5 tūkst. kv.
„Labai daug klausimų ir interesų, dėl to viskas tęsiasi taip ilgai. Mes einame nepramintu taku, kuomet privatus investuotojas su miestu derasi dėl mainų, viskas dėl bendro tikslo“, – reziumavo architektė.
Įkvepia ir rimtesniems pokyčiams
Sociologijos daktaras mano, jog mieste mes kartais suteikiame supergalių namams, tačiau nei jie, nei nauja stotis ar kitas pastatas nesumažins socialinės atskirties, negydys alkoholizmo ar narkomanijos, nieko neapsaugos nuo skurdo ar smurto artimoje aplinkoje.
Architektūra nekeičia socialinių struktūrų, architektūra galima siekti suvaldyti socialinių struktūrų raišką. Autobusų stotis – ypač gyvybinga teritorija, kur suvaldymo pasekmės dažnai nuspėjamos.
„Ko mes tikrai galime tikėtis iš šio projekto? Jei būstas suplanuotas, čia daugės naujų namų, gyventojų, šis projektas veiks kaip bet kuris kitas projektas mieste – kiekvienas atnaujinimas prisideda prie socialinės segregacijos, nes būstas bus įperkamas tik tam tikro socialinio sluoksnio žmonėms – tą galima valdyti tik savivaldybės ar valdžios įsikišimu, didinant būsto pasiūlą platesniam socialiniams sluoksniui, bet tokių pastangų bent kol kas nėra“, – kalbėjo T. Šarūnas.
Architektė G. T. Gylytė laikosi nuomonės, jog erdvių pokytis turi įtakos socialiniam efektui. Raugykos gatvėje architektų biuras „Do architects“ buvo įsirengęs biurą. Kaip pasakojo architektė, pradžioje gatve buvo baisu eiti, nesaugu, tačiau atviri langai, toršeras, akys už lango padarė savo: asocialūs asmenys įprastai nesirenka vietų, kur gali būti matomi.
Akligatviai, nukirstos gatvės padaro teritoriją nematomą, o tai – nesveika miestui. „Čia net ne apie architektūrą, o erdves ir jų programavimą, kad jose netrūktų gyvybės, jos būtų praeinamos, atviros visiems. Visur esi laukiamas, gali praeiti, tai – urbanistiškai sureguliuojami dalykai“, – teigė architektė.
