Skatina vilniečius daugiau judėti pėsčiomis, dviračiais ar paspirtukais ir tuo pat metu laimina prašymus tverti tvoras.
Tai nesuprantama sostinės gyventojui Arūnui Puidokui, daug vaikštančiam ir pastebinčiam, kad tai vienoje, tai kitoje vietoje atsirado nauja tvora.
Dar būtų galima suprasti mokyklos teritorijos aptvėrimą, kai taip siekiama išvengti šunų vedžiotojų, chuliganų.
Bet kodėl tvoros leidžiamos ten, kur anksčiau buvo šaligatviai?
Aptveria ne tik stadionus
Aplinkinių namų gyventojai labiausiai piktinosi dėl „Sietuvos“ progimnazijos Justiniškėse, Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos Fabijoniškėse ir Sausio 13-osios progimnazijos Lazdynuose tvorų.
Užsitvėrusios ne tik stadionus, bet ir didžiules teritorijas mokyklos užkirto ir pėstiesiems anksčiau skirtus šaligatvius, todėl dabar kaimynams tenka eiti aplink.
A.Puidokui Pilaitėje einant Gilužio ežero link jį pasitiko tvora – ji buvo bemaž pusės kilometro ilgio.
„Po to ant tvorų „užsiroviau“ Šnipiškėse, priešais prekybos centrą „Ozas“, šiandien jau ir Pašilaičiuose tvora užkirto tiesiausią kelią“, – dalijosi įspūdžiais vilnietis.
A.Puidokas pastebėjo, kad jo gimtosios Kietaviškės (Elektrėnų sav.) eina priešingu keliu. Kadaise ten būdavo apsitvėrusi kiekviena sodyba, tačiau dabar tvorų ten vis mažiau.
„Persikraustęs į Vilnių su tvoromis taip pat susidurdavau retai. Jos supo tik kalėjimus, karinius dalinius ir pramonės objektus. Lazdynuose ar Karoliniškėse eik tarp namų skersai išilgai kur tik akys veda. Ir pastaraisiais metais pasireiškė nemaloni tendencija – tvoros grįžta“, – stebėjosi A.Puidokas.
Jis sutiko, kad daug naujos statybos kvartalų yra iškilę ant sklypų, kurie gyventojams priklauso bendrosios nuosavybės teisėmis. Tai privati valda, kurią gyventojai turi teisę aptverti.
Pradžia – 2000-aisiais
Vilniaus universitete disertaciją apie uždaras gyvenvietes apsigynusi Simona Balčaitė pripažino, kad tai visame pasaulyje sparčiai plintantis fenomenas, sulaukiantis vis daugiau įvairių sričių mokslininkų dėmesio.
Anot jos, šis fenomenas Lietuvoje atsirado palyginti vėlai – tik prieš du dešimtmečius, kai 2000-aisiais pradėta statyti pirmoji uždara Bendorėlių gyvenvietė Vilniaus priemiestyje.
Tačiau dabar uždaros gyvenvietės sparčiai plinta didžiųjų Lietuvos miestų priemiesčiuose, tapdamos įprastine priemiestinės gyvenvietės forma.
Geografų duomenimis, Vilniuje ir jo apylinkėse uždarų gyvenviečių skaičius per trejus metus padidėjo nuo 18 iki 30-ies. Tačiau šie duomenys nėra tikslūs, nes išžvalgyti visą Vilniaus regiono teritoriją nėra galimybių.
Pokyčių – ne vienas
S.Balčaitė pastebėjo, kad aplink Vilnių nemažai anksčiau pastatytų atvirų gyvenviečių ar kvartalų vėliau apsitvėrė. Tiesa, sunku tiksliai nustatyti, kada tai įvyko, nes dažniausiai kvartalo gerovė sutvarkoma gerokai vėliau po statybų.
Ryškiausi tokių pokyčių pavyzdžiai – kvartalai „Klevinės kalvos“, „Dvariškiai“. „Kita vertus, ne visos planuojamos ir statomos uždaros gyvenvietės iš tikrųjų tapo uždaros arba projektas iš viso nebuvo iki galo įgyvendintas. Be to, kai kurios uždaros gyvenvietės tapo atviros“, – aiškino S.Balčaitė.
Tokios yra „Bičiulių gyvenvietė“, „Obelynės“ pirmojo etapo kvartalas, taip pat kvartalai Gilužio gatvėje Avižienių seniūnijoje (Vilniaus r.).
Smarkiai nutolusių gyvenviečių nėra daug
Intensyviausiai priemiestinės uždaros gyvenvietės kuriasi 6–10 km atstumu nuo centro. Tokių gyvenviečių – daugiau nei pusė. Kitą dalį sudaro ir 11–15 km atstumu nutolusios uždaros gyvenvietės.
O arčiausiai Vilniaus centro (iki 5 kilometrų) yra „Rasų slėnis“, „Rasų namai“ Rasų seniūnijoje ir „Verkių slėnis“ Verkių seniūnijoje.
Labiausiai nutolusios yra „Neries kilpų“ (35 kilometrai) ir „Bernardinų rezidencijų“ (27 kilometrai) gyvenvietės.
