Pavyzdžiui, 1961 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) gyvenamajame rajone pastatytas nedidelis namas, daugeliui priminęs ateivių laivą, sukėlė didžiulį susidomėjimą. Ir tai suprantama, nes jis buvo ne tik neįprastos formos, bet ir pagamintas iš plastiko.
XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, vykstant sparčiai urbanizacijai, buvo parengtos programos, kaip valstybės lėšomis kuo daugiau miestiečių aprūpinti būstu. Kaimo gyventojai mažai kam rūpėjo, paprastai jie būstus statydavosi patys, mieste ši praktika buvo mažai taikoma, rašo novate.ru.
Pokario metais SSRS negalėjo sau leisti statyti daug kokybiškų būstų, todėl pradėtos vadinamųjų „chruščiovkių“ statybos. Standartiniame projekte buvo numatyta, kad daugiabučių namų eksploatacijos trukmė – 25 metai, o per tą laiką planuota visiškai atnaujinti gyvenamąjį fondą. Nors nuo to laiko praėjo 70 metų, senuose gyvenamuosiuose rajonuose vis dar gausu „laikinų“ penkiaaukščių pastatų.
1961-ųjų pradžioje architektas A. P. Ščerbenokas ir inžinierius L. G. Levinskis parengė projektą, kurio tikslas buvo kuo pigesnė individualiųjų namų statyba. Leningrade tuomet tarp dviejų daugiabučių namų pastatytas pirmasis ir vienintelis individualusis plastikinis namelis, primenantis kosminį objektą.
Kūrėjai siekė vieno tikslo – ištirti plastiko veikimą kuo artimesnėmis gyvenimui sąlygomis. Jie neketino namelyje apgyvendinti žmonių, tiesiog planavo ateities name įrengti mokslinių tyrimų laboratoriją.
Nepaisant to, tokio namo atsiradimas sukėlė nemažą sumaištį, nes tuo metu miegamuosiuose rajonuose tokių keistų formų šedevrų niekas nesitikėjo.
Namo suplanavimas visiškai atitiko standartinį vieno kambario butą, nors 48 kvadratinių metrų plotas veikiau buvo išimtis. Stačiakampio formos pirmojo aukšto erdvėje buvo įrengta L formos svetainė (25 kv. m), virtuvė (6,5 kv. m), vonios kambarys (2,8 kv. m), sandėliukas, prieškambaris ir nedidelė terasa. Namas buvo pagamintas iš plastiko, apdailai buvo panaudota įvairių sintetinių medžiagų.
Baigus statybas paaiškėjo, kad toks statybos būdas gali gerokai atpiginti būstą. Namas kartu su rūsiu, apdaila kainavo 850 rublių. Buto tipiniame penkiaaukščiame 48 kv. m ploto pastate kaina šią sumą viršijo 2,5 karto. Atrodytų, kad šią patirtį reikėtų skubiai pritaikyti masinėje statyboje, tačiau niekas neskubėjo to daryti. Galiausiai pavyko suprojektuoti penkiaaukštį daugiabutį namą, kuriame ne tik statybai, bet ir apdailai naudotas plastikas.
Šiame projekte architektai taip pat nusprendė paeksperimentuoti su butų suplanavimu, pagamindami kilnojamas sieneles su integruotais plastikiniais baldais, kurias gyventojai galėtų naudoti kaip pertvaras. Deja, laimingi naujakuriai buvo neilgai. Gana greitai penkiaaukštis pastatas ėmė kone griūti.
Netrukus paaiškėjo, kad tokio pastato priežiūra kainuoja nemažus pinigus, todėl buvo nuspręsta iškraustyti nuomininkus ir demontuoti plastikinį penkių aukštų pastatą. Po šios nesėkmės įvertinta, kad naudojant plastiką pastatyto pastato priežiūros išlaidos per 25 metus mažai kuo skirtųsi nuo betono ar mūro pastatų, todėl projektas buvo nutrauktas.
