Gal iš tiesų užteks pilaičių paežerėse, į gražiausius vandens telkinius įbridusių tvorų, jei Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas V.Pranckietis, aplinkos ministras S.Gentvilas ir kiti parlamentarai siūlo įstatyme numatyti, kad asmuo, siekiantis statytis ūkininko sodybą, tikrai dirbtų žemės ūkyje, gautų pajamų.
Anksčiau užteko vien ūkininko pažymėjimu pamojuoti.
Kaip tyčia Seime neseniai pritarimo sulaukė ir kito parlamentaro L.Jonausko parengtos dar griežtesnės Ūkininko ūkio įstatymo pataisos, kuriomis siūloma apriboti galimybę statyti sodybas saugomose teritorijose.
Bet pasidairius po saugomas teritorijas realybė atrodo visai kitokia. Gražiausiose pamiškėse, paežerėse, paupiuose, saugomose teritorijose jau prieš kelis dešimtmečius sutūpę dvarai ir rūmai, kuriuose gyvena „ūkininkai“. Kodėl tik dabar Seimo nariai juos ketina supančioti?
Toks klausimas gali kilti tiktai naivuoliui, negirdėjusiam istorijų, panašių į tą, kuri nutiko Utenos rajone.
Kai gražiame Kuktiškių miestelyje apsigyveno naujakuriai, vietos ūkininkų ramybė baigėsi. Tai per anksti jie karves melžia, tai per garsiai jos mūkia. Ir pradėjo ūkininkų sodyboje lankytis policija.
Bet ūkininkai pasirodė nepėsti, pardavė kelias karves, nusisamdė advokatą ir bylai pasiekus Aukščiausiąjį teismą ją laimėjo.
Tik štai Seimas ruošiasi ginti ne tikrų ūkininkų ramybę.
Atvirkščiai – svarbiau dvaruose ir pilaitėse gyvenančių „ūkininkų“ gerovė, kad koks žemę susigrąžinęs ar nusipirkęs valstietis nesugalvotų ganyti prie jų valdų bandos, o gal, neduokdie, ir įsikurti sodyboje.
O saugomos teritorijos, kaip sakoma, niekuo dėtos. Jeigu ir reikėjo jas saugoti, tai gerokai anksčiau, prieš kelis dešimtmečius. Ir ne nuo tikrų, o nuo popierinių ūkininkų.
