Iki pirmosios pramoninės revoliucijos miestuose gyveno vos 3 procentai pasaulio populiacijos. Šiandien miestiečiais save gali vadinti jau pusė planetos gyventojų. Po dviejų dešimtmečių miestuose gyvens net 60 proc. žmonijos. Apskaičiuota, kad kiekvieną dieną planetoje į miestą persikelia net 200 tūkst. žmonių. Visų jų sutalpinimas tampa problema, kuri reikalauja tvaraus sprendimo.
„Pastaraisiais dešimtmečiais stebime naują žmonijos gyvenviečių raidos etapą. Kaip kažkada žmonės genčių stovyklavietes išaugino į kaimus, o kaimus – į miestus, taip šiandien siekiame miestus statyti kuo kompaktiškesnius, aukštesnius. Koncentruodami kuo daugiau žmonių ir verslų kuo mažesniame plote ne tik sumažiname jų žalą gamtai. Šiandien miestų statymas į viršų užtikrina ir patį patogiausią gyvenimą“, – sako nekilnojamojo turto (NT) vystymo bendrovės „Releven“ Tvarumo ir inovacijų direktorius Guido Wolfas.
Siekdama prisidėti prie tvaresnių miestų kūrimo, „Releven“ Naujajame miesto centre, sostinėje, vysto daugiafunkcių pastatų kompleksus, kuriuose bus inkorporuojamos šiuolaikiškos, tvarios technologijos. Šiuose kompleksuose bus kuriama dinamiška aplinka siekiant maksimalaus patogumo gyventojams bei minimalios žalos gamtai.
Ne tik dėl gamtos
Tikslas užtikrinti, kad mūsų vaikai ir anūkai gyventų ne mažiau patogiame pasaulyje, kaip ir mes, yra be galo svarbus. Tačiau jo siekti būtų sunku, jeigu dėl to reikėtų aukoti gyvenimo patogumą šiandien. Tuo tarpu žmonių sutelkimas į miestus, kurie stiebiasi aukštyn, yra naudingas ne tik gamtai.
Bene didžiausi šios idėjos šalininkai – ne pelno siekiančios organizacijos organizacijos „Vertical City“ steigėjai – argumentuoja, jog vienas iš galimų sprendimų siekiant tvarios ateities yra vertikalūs miestai. Pagal jų vystomą koncepciją, vertikalus miestas yra mišrios paskirties superdaugiaaukščių pastatų, tarpusavyje sujungtų stabilumą užtikrinančiais dangaus tiltais, kompleksai.
Teoriškai tokiuose statiniuose įmanoma pasiekti tokią paslaugų įvairovę, kad žmogus galėtų nejausdamas jokių trūkumų šiuose pastatuose nugyventi visą gyvenimą iš jų neišeidamas ir visus jam reikalingus taškus pasiekdamas vos per kelias minutes. Vertikalūs miestai galėtų talpinti ir aukšto lygio medicinos centrus, ir visą ugdymo paslaugų spektrą – nuo vaikų darželių iki universitetų ir mokslo institutų. Prekybos ir pramogų centrai, maitinimo įstaigos, kiti verslai – tilptų viskas. Atviros viešosios erdvės būtų sukurtos ne tik ant žemės, bet ir ant dangaus tiltų.
Vienas iš žinomiausių tokio dangaus tilto pavyzdžių yra konstrukcija tarp Petronas bokštų Malaizijoje. Du gretimus dangoraižius jungiantis koridorius ne tik palengvina logistiką, bet ir struktūriškai juos sutvirtina, padidina atsparumą vėjo poveikiui. Tik skirtumas tas, kad tikruosiuose vertikaliuose miestuose statiniai būtų kur kas aukštesni, o dangaus tiltai tarpusavyje jungtų ne mažiau nei keturis dangoraižius.
Kitas vertikaliam miestui idėjiškai itin artimas pavyzdys, kuris kol kas egzistuoja tik brėžiniuose – „The Line“. Saudo Arabijoje ketinama statyti net 500 metrų aukščio, 200 metrų pločio ir net 170 kilometrų ilgio pastatą-miestą, kuriame nebus jokių automobilių. Nepaisant to, viskas, ko žmogui gali prireikti, būtų pasiekiama per penkias minutes ėjimo pėsčiomis, o greitasis transportavimas iš vieno miesto galo į kitą užtruktų vos 20 minučių.
„Žmonių, verslo ir paslaugų sutelkimas į mišrios paskirties pastatus ne tik sumažintų vieno žmogaus sunaudojamą paviršiaus plotą. Didelė žmonių koncentracija palengvina keitimąsi idėjomis, verslų dinamiškumą, geresnę sveikatą, aukšto lygio kultūrinį gyvenimą ir patogumą visus žmogaus poreikius patenkinti negaištant laiko kelionėms“, – sako NT vystytojo „Releven“ atstovas.
Horizontalaus augimo skausmai
Be jokios abejonės, tankūs miestai turi ir savų trūkumų. Pažvelgus pro miesto centre esančių namų langą dažnai pamatysi tik kito aukšto pastato langą. Pusryčius tylioje terasoje, žvelgiant į pušyną, geriausiu atveju atstoja kava balkone, klausantis tūkstančių miesto triukšmo šaltinių. Tačiau gyvenimas priemiestyje, arčiau gamtos, paradoksaliai yra bene žalingiausias gamtai šiuolaikiško gyvenimo būdas.
Mat priemiesčio gyventojai priemiestyje įprastai nedirba – ten darbo vietų nėra daug. Ir jų vaikai veikiausiai priemiestyje nesimoko. Ir paprasčiausia maisto prekių parduotuvė dažniausiai yra visai ne už kampo, o geriausiu atveju už kelių kvartalų.
Ką jau kalbėti apie restoranus, kino teatrus, koncertų sales – visų šių pramogų neabejotinai tenka važiuoti į patį miesto centrą, kur ieškoma parkavimo aikštelių, prilygintinų asfalto dykumai vidury miesto. Dėl to priemiestiečiai savo automobiliuose praleidžia kur kas daugiau laiko ir sudegina kur kas daugiau kuro, nei miesto centro gyventojai – kurie neretai net savo automobilio neturi, nes jo nelabai ir tereikia.
Tam tikra prasme priemiesčio gyventojai tampa savo automobilių belaisviais. Transporto spūstyse jie kasdien sudegina po kelias valandas laiko, kurį galėtų praleisti su šeima ar savo malonumui.
Ką jau kalbėti apie tai, kad miestams augant horizontaliai – priemiesčiais – užimama žemė, kuri galėtų būti arba panaudota žemės ūkiui, arba plotams, kuriuose galėtų gyventi laukiniai gyvūnai bei klestėti gamtos įvairovė. Plotams, kurie vietoj CO₂ išskyrimo, galėtų jį sugerti ir saugoti planetą nuo blogiausių klimato kaitos padarinių.
Netvarios yra ir priemiesčio statybos: kuomet namas statomas vienai ar dviem šeimoms, statybinių medžiagų sąnaudos skaičiuojant vienam žmogui yra kelis kartus didesnės, nei jos būtų keliems šimtams šeimų gyvenant daugiaaukščiame pastate.
Kompromisas – susitaikymas su triukšmu ir gyvenimu nuolat judančioje aplinkoje mainais už kelias valandas kiekvieną parą laimimo laiko ir saugesnę aplinką mūsų vaikams – atrodo vertas mažų mažiausiai pasvarstymo.
Į viršų – po žingsnį
Akivaizdu, kad šiandienos technologijos, medžiagų savybės, architektūros praktika ir teisinė aplinka dar nėra subrendę tokiems vertikaliems miestams, kokius juos įsivaizduoja vizionieriai. Tačiau savaime suprantama ir tai, kad ėjimas prie tos fantastiškosios vertikalaus miesto koncepcijos įgyvendinimo yra procesas su tarpiniais etapais.
„Roma taip pat nebuvo pastatyta per dieną. Bet jau dabarties miestų centrų vystymo tendencijos yra visiškai suderinamos su vertikalaus miesto raidos koncepcija – stengiamasi statyti kuo aukštesnius pastatus, panaudoti naujas medžiagas, kurios pasižymi ir tvarumu, ir geresnėmis fizikinėmis savybėmis. Diegiame dar nematytus aplinkosauginius sprendimus ir architektūrines naujoves, be kurių tvari miestų plėtra yra sunkiai įsivaizduojama. Projektuojame atsižvelgdami į tai, kad miesto centras yra skirtas žmonėms, o ne automobiliams“, – sako NT vystytojo „Releven“ atstovas Guido Wolfas.
Pavyzdžiui, šiandien pažangiausiuose pasaulio miestuose didelė naujovė yra centrinio vėsinimo sistemos. Tokios sistemos požeminiais vamzdynais į pastatus pristato šaltą vandenį, kuri jis vietoj oro kondicionieriuose įprasto suspausto freono yra panaudojamas patalpų vėsinimui. „Releven“ tapo pirmuoju nekilnojamojo turto vystytoju, kuris gyventojams ir verslams pasiūlys centrinio vėsinimo paslaugą Vilniuje. Toks sprendimas suteiks galimybę patalpas vėsinti ir labai efektyviai, nešvaistant šiluminės energijos, ir negadinant pastatų fasadų bei atlaisvinant namų stogus.
Tiesa, vertikaliuose miestuose – pastatuose, kurių aukštis gali siekti ir pusantro kilometro – centrinio vėsinimo sistemos veikiausiai bus pagrįstos ne tik po žeme šaldomu vandeniu, bet ir didesniame aukštyje natūraliai šaltesniu oru, kuris bus nukreipiamas į milžiniško dangoraižio ortakius. Taip pat dideliame aukštyje pučiantys stipresni ir pastovesni vėjai užtikrins produktyvią vėjo energijos gamybą.
Pirmiesiems vertikalaus miesto raidos etapams idėjiškai artimas ir „Releven“ požiūris miesto centre statyti mišrios paskirties dangoraižius – tokius, kurių apatiniuose aukštuose galima rasti parduotuves ir įvairių paslaugų teikėjus, viduriniuose – verslų biurus, o viršutiniuose – gyvenamuosius būstus. Tokia NT vystymo filosofija leidžia kurti pridėtinę vertę geografiškai koncentruojant didelį veiklų spektrą.
„Didelė mišrios paskirties dangoraižių koncentracija veikia tarsi inkubatorius, kuriame žmogus gyvena itin arti savo darbo vietos ir visų jam reikiamų paslaugų. Arti esantys verslai sustiprina vienas kitą, nes gali greitai keistis idėjomis. Aukštos vertės specialistai, gyvenantys tokiuose būstuose, ne tik kasdien sutaupo valandas laiko kelionėms į darbą, bet ir gyvena aplinkoje, kurioje dėl jų konkuruoja darbdaviai. Vertikalaus miesto koncepciją atitinkančiuose pastatuose galima gyventi, auginti vaikus, dirbti, mėgautis maistu ar tiesiog atsipalaiduoti stebint miesto panoramą arba atsivertus knygą „dangaus skvere“, – sako „Releven“ Tvarumo ir inovacijų direktorius Guido Wolfas.
Jis priduria, kad holistinis požiūris ne tik į didelio aukštingumo statinių, bet ir į atvirų miesto erdvių vystymą užtikrina, kad didelis aktyvumas tokiuose dangoraižiuose būtų stebimas ne tik dienomis.
„Patrauklios atviros erdvės, inkorporuotos į didelio aukštingumo statinių ansamblį, tampa visuomenės traukos centrais. Restoranai, kultūros įstaigos, vietos susitikimams ir pramogoms miesto verslo centrui įpučia gyvybės ir vakarais. Būtent šios idėjos tapo pagrindu vystant du projektus Vilniuje, Lvivo gatvėje“, – teigia G. Wolfas.
