Mirgracija vyko visuomet
„Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas prof. Donatas Burneika kalbėjo, jog mokslininkai mato nuolatinę kaitą, o procesas niekada nebuvo vienkryptis.
Žmonės visuomet migravo iš vieno tipo gyvenviečių į kitas. Pastaruoju metu pastebima daugiau žmonių, važiuojančių gyventi į kaimą, mažesnius miestus ar miestelius, bet šis reiškinys, teigiama, nėra tokio masto, kad akivaizdžiai pakeistų demografinę statistiką ar bendras demografines tendencijas.
„Esmė ta, kad labai dažnai žmonės keliasi ne į tą mūsų tradicinį įsivaizduojamą kaimą, kur vietiniai verčiasi žemės ūkiu, augina gyvulius ar daržoves, tiesiog keliasi į teritorijas, kur turi daugiau vietos, erdvės ir mažiau kaimynų“, – kalbėjo D. Burneika.
Pašnekovo žodžiais, visi žmonės skirtingi, tad atsakyti, kur geriau gyventi – mieste ar kaime – sudėtinga. „Geriausia, kai kiekvienas žmogus randa savo vietą. Vienam geriau mieste, kitam kaime“, – apibendrino specialistas.
Pavyzdžiui, D. Britanijoje miestai auga dėl imigracijos iš trečiųjų šalių, patys britai keliasi gyventi į miestelius ir priemiesčius.
Anot D. Burneikos, didesnį potencialą augti turi mažesni miesteliai, miestai, per daug nenutolę nuo didmiesčių. Jų ateitis ir perspektyvos – pačios geriausios.
Patraukliausia – gyvenimas šalia didmiesčių
„Koncentracija turi savo naudą. Kuo Vilnius didesnis, tuo Lietuvai geriau ekonomine prasme, bet, kalbant apie gyvenimo kokybę, daug mažesnių miestų ir miestelių investuoja į aplinką.
Mažesni miestai ir miesteliai gražėja, tampa patrauklesni gyventi, socialinė sudėtis keičiasi, todėl kai kurie žmonės svarsto arba keliasi ten gyventi ir kuria ne tik savo, bet ir tų vietų gyvenimą.
Nėra nė kiek blogiau gyventi mieste, kuriame ne 200, o 500 gyventojų. Nepasakysi, kad Alantos gyventojai nelaimingesni nei, pavyzdžiui, Kavarsko.
Galbūt, per mažai dėmesio skiriama kaimiškųjų vietovių integracijai su centrais. Pakankamai daug norinčiųjų išsikelti iš didmiesčių į aplinkines kaimiškas teritorijas, bet susisiekimas prastas, žvyrkeliai, nėra elementarių dviračių takų. Gražus mitas, kad gyventi kaime gera, bet toli gražu ne visiems.
Daugelis miestiečių, visą gyvenimą gyvenusių Vilniuje arba Kaune, patekę į kaimišką aplinką, kur zyzia uodai, musės, širšės, ne tokie ir laimingi. Daugeliui jaunosios kartos žmonių tai – svetima erdvė. Aš nemanau, kad kažkas labai staiga pasikeis“, – teigė pašnekovas.
Žmonės, mokslininko manymu, visuomet renkasi tarp padėties ir vietos. Gaudami geresnę padėtį, jie gauna mažiau vietos. „Jeigu svarbu turėti daug vietos, neturėti kaimynų, geras oras, daug erdvės, gyvenimas kaime gera alternatyva. Bet turi žinoti, kad prireikus kažkur nuvykti – poliklinikos, baro, į krepšinio rungtynes – teks sugaišti daugiau laiko. Nėra universalios tiesos: vieniems gerai gyventi kaime, kitiems labai blogai.
Bėda ne ta, kad kaime mažėja žmonių. Bėda, kad dalis žmonių gyvena mieste, nors jiems geriau būtų gyventi kaime. Kita vertus, daugybė žmonių kaime liko be darbo, žemės, ateities, be vertybių. Daug žmonių, gyvenančių čia, neturi, ką veikti. Galbūt, ne visi laiku išvažiavo, o gal ne visi grįžo, kurie galėjo“, – mano pašnekovas.
Jei daržovės auginamos savo malonumui, profesoriaus manymu, viskas gerai: turima šviežių daržovių, praleidžiamas laikas, bet tam reikia ir laiko ir pinigų. Jūs kaime, galbūt, nemokate komunalinių mokesčių, bet turite rūpintis šildymu, pavyzdžiui, malkomis, ar pan.
Nuolatinis galvos skausmas, jei tokie darbai nepatinka. Gyvenimą kaime dažnas įsivaizduoja liepos viduryje, saulei leidžiantis, bet kaimas yra ir lapkričio pabaigoje, kai tamsu, lyja, nėra kaimynų – ne visiems tas priimtina.
Geriausia, kai kiekvienas randa savo vietą. Antra vertus, daugeliui patinka ta pati vieta, todėl ten gyventi tampa brangu, ir ne kiekvienas gali sau leisti gyventi, kur išties nori.
„Nėra pasirinkimo, kur geriau gyventi: didmiestyje ar kaime, yra tarpinių pasirinkimų, kurie daugeliui patrauklūs. Nemažai žmonių ir renkasi tą tarpinį variantą: neturėti miesto patogumų, bet gyventi, kur mažiau užteršta, mažiau spūsčių, – sakė profesorius. – Jei esate krepšinio fanas, jūs negyvensite kaime, nes nusibos važinėti į varžybas, bet galite gyventi priemiestyje, ne per toliausiai nuo miesto. Yra vietovių, suteikiančių kažkiek miesto ir kaimo privalumų bei minusų, žinoma. Net ir mieste galima rasti kaimiškų vietų, bet jų mažėja.“
Miestai taip pat skirtingi: ilgą laiką žmonės kėlėsi iš kaimo į miestus, nes kaimuose mažėjo darbo vietų. Kaimo potencialas visame Vakarų pasaulyje, kartu ir Lietuvoje, kaip tam tikro gyventojų demografinio šaltinio, mažėja, bet koncentracijos – žmonių, verslų, paslaugų – procesai niekur nedingo.
Ji duoda savo pliusų. Kurti verslą, surasti darbą ar draugų – lengviau mieste, ypač didmiesčiuose.
Miestai auga, bet jie auga jau nebe kaimo, bet kitų miestų sąskaita. Kaip prie to prisitaikyti? Ką sugriauti? Kokios infrastruktūros atsisakyti? Kaip prisikviesti imigrantų? Panašių problemų turi ir Kinija, ir JAV, ir daugelis kitų pasaulio miestų.
Didmiesčiai auga, susiduria su vis rimtesnėmis problemomis: infrastruktūra buvo sukurta tam tikro dydžio miestams. Jiems augant greičiau, trūksta vietų, prasideda spūstys.
Miestų bėdos gilėja
Kiekvieno dydžio miestas, pašnekovo manymu, turi savų privalumų. Didmiestis – vienų, ten kuriasi vieni verslai, mažesni – kitų. Bet kuriuo atveju, augant miestui, jis keičiasi gyventojams ir verslams.
Gyventojai taip pat pastebi, kad, augant miestui, keičiasi jų aplinka. Jei kažkur Vilniuje anksčiau gyvenote ramiau, dabar nebėra, kur statyti automobilių, spūstys, triukšmas. Jūs girdite ūžesį naktį, nematote naktinio dangaus – miesto augimas kažkam duoda pliusų ir minusų.
Jei jūs NT plėtotojas, jūs suinteresuotas miesto augimu, jei mokytojas ar dėstytojas, tas miesto augimas naudos jums neduoda, tik žalos.
Po kurio laiko žmonės pamato, kad buvimo šalia paslaugų nauda ima mažėti, lyginant su trūkumais: dėl vis įvairesnių kaimynų, triukšmo, kvapų, automobilių stovėjimo problemų, užterštumo.
Tuomet žmonės pradeda dėlioti minusus, tai ir skatina keltis į užmiestį. Miesto paslaugos – teatrai, sporto arenos ir panašiai – vis tiek lieka reikalingos, todėl dauguma nesikuria labai tolimose kaimiškose teritorijose. Žinoma, yra ir tokių, kam patinka gyventi tarp miškų, kur nėra žmonių.
Tendencija, kad žmonės nori savo namo, jau sena. Sovietmečiu praktiškai tai buvo draudžiama, todėl tas noras gyventi individualiajame name buvo dar didesnis, ir priemiesčiai staigiai išsiplėtė.
„Priemiesčiai realiai yra miestas. Kažkam tas nepatinka, bet jei žmonės gyvena priemiesčiuose, nematau problemos. Tik būtų gerai, kad jiems nereikėtų kasdien važinėti į darbą“, – apibendrino mokslininkas.
