Urbanistą pribloškė noras didinti gyventojų skaičių miestuose: padės verslui, bet ne žmonių gerovei

Spaudos konferencijoje, kurią surengė aplinkos ministras Simonas Gentvilas, dar kartą pabrėžta, jog želdynų miestuose, patvirtinus teisės aktų pakeitimus, tik daugės, o pagrindinė klaida, kurią Aplinkos ministerija (AM) mato savo darbe – diskusijų su praktikais stygius.

„Anksčiau savivaldybės nesugebėdavo įvardyti, kiek želdynų bus mieste, įpareigojus viešinti šią informaciją, taigi, atsiradus poreikiui realiai juos suplanuoti ir suskaičiuoti, atsirado ir praktinio taikymo problemų. Diskusijų su visuomene reikia daugiau, bet noras, kad želdynai priartėtų prie žmonių nesikeičia“, – komentavo aplinkos ministras.

Vilniaus miesto tarybos visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas, architektas, urbanistas Gintautas Tiškus stebisi tokiais S. Gentvilo aiškinimais, esą želdynų tik daugės ir atstumas nuo trijų kilometrų sumažės iki vieno.

„Būtina toliau diskutuoti, vargu, ar be šio teisės akto pakeitimų bus apsieita. Akivaizdu, jog buvo padaryta klaidų, kurių nenorima pripažintiti, o esminės želdynų normų korekcijos, įsigaliojus naujai Želdynų įstatymo redakcijai, nebuvo būtinos, nebent kosmetinės“, – kalbėjo G. Tiškus.

Anksčiau vienam miesto gyventojui atskirųjų želdynų turėjo tekti po 25 kv. metrus, dabar perpus mažiau – 12 kv. metrų. Atstumai irgi buvo mažesni: 10 kv. m priklausomųjų želdynų, atstumas iki jų – 300 m, o rajoniniams želdynams tekdavo – 8 kv. m, atstumas iki jų – 800 m.

Taigi nauja normavimo tvarka sumažino ir atskirųjų želdynų plotą nuo 25 kv. m iki 12 kv. m bei padidino kasdienio naudojimo želdynų – skverų ir miesto sodų – pasiekiamumą iki kilometro.

Naujajame normatyve, pašnekovo žodžiais, nekreipiamas dėmesys ir į želdynų hierarchiją (skverai, miesto sodai, parkai), atskirieji želdynai suniveliuoti, kas nėra gerai, nes skverai – artimieji želdynai – gyventojams svarbūs kiekvieną dieną,  o parkuose lankomasi rečiau. 

„Apskaičiuoti 12 kv. m tiksliai nėra įmanoma, nes žmonės tame pačiame kvartale, kuris, beje, apibribrėžiamas gana abstrakčiai, migruoja. Vietoje vienbučio pastačius penkių aukštų daugiabutį, papildomą želdyną įrengti įmanoma ne visuomet. Nauji miestai neprojektuojami, tankinami esami, vyksta konversijos projektai – tą reikia turėti omenyje. Pavyzdžiui, gamyklos, kurioje gyventojų nebuvo, vietoje, ją nugriovus, suprojektuojamas gyvenamųjų namų kvartalas, taigi, situacija pasikeičia iš esmės“, – pabrėžė urbanistas. 

Tokio paties dėmesio sulaukė ir kitas AM siūlymas – didinti užstatymo tankį miestų centruose iki 600 gyventojų / hektare. Teigiama, jog tai būtų ne prievolė, o rekomendacija, kuria, prireikus, galės remtis savivaldybės.

„Kas tie 600 gyventojų / hektare? AM siūlomame teritorijų planavimo normų pakeitime rašoma, jog tokia rekomendacija būtų taikoma sklypams miestų centruose, kur žemės sklypų naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos, o pastatų vidutinis aukštų skaičius – 5 aukštai ir daugiau.

Iš principo norima keisti visą sistemą, nes šiuo metu niekas nei Europoje, nei, turbūt, pasaulyje tokio reglamento kaip gyventojų skaičius sklype nenaudoja. Sklype įprastai taikomi užstatymo tankio, intensyvumo ir aukščio reglamentai, jų nesiejant su gyventojų skaičiumi, nes niekas negali žinoti, kiek gyventojų gyvens kad ir penkių kambarių bute.

Kur matau didžiulį pavojų? Patvirtinus normatyvą, bendrųjų planų sprendiniai savaime nepasikeis, todėl sumaišties gali atsirasti. Pavyzdžiui, praėjusiais metais patvirtintame Vilniaus miesto bendrajame plane, numatyti funkcinių zonų reglamentai (užstatymo tankis, intensyvumas ir aukštis), kuriuos atsiras prielaida keisti.

Manau, kad teritoriją daugiabučiais ir biurų pastatais užstatantis NT plėtotojas remdamasis šia rekomendacija gali kreiptis į savivaldybę ir pareikšti, jog pagal bendrąjį planą jo projektuojamo pastato aukštis – 35 metrai, galbūt, inicijuokime BP pakeitimą ir numatykime ne 35 m, nes tuomt netilps 600 gyventojų / hektare, gal numatykime 60 ar 80 m. Galiu daryti prielaidą, kad toks reglamentavimas, ko gero, skirtas tam tikriems sklypams ir tam tikriems statytojams“, – svarstė pašnekovas.

Urbanisto žodžiais, logikos, jog miesto centras – Senamiestis, Naujamiestis, jų įtakos zonos, kur aukštybinių pastatų statybos privalo būti suderintos su ICOMOS ir UNESCO atstovybėmis, būtų masiškai užstatytas aukštybiniais pastatais nėra. Pavieniai sklypai ir dabar galiojančiame Vilniaus BP gali būti užstatomi didesniais nei 35 m aukščio pastatais, tai numatyta funkcinių zonų reglamentuose.

Taigi, tokios rekomendacijos didžiųjų miestų savivaldybėms neturi prasmės.

Sostinės Savanorių prospekte 2006-aisiais buvo pastatytas 27 aukštų komercinis, administracinis ir gyvenamasis, apartamentų, kompleksas.

Bendras komplekso plotas – apie 30 tūkst. kv. m. Jame įrengti 138 butai ir 8 negyvenamosios patalpos. Pašnekovas skaičiuoja, jog jei ir vietoje negyvenamųjų patalpų butų įrengti butai, maždaug hektaro sklypo plote teoriškai pastate tilptų apie 400–500 žmonių.

Dokumento projekte rašoma, jog gyvenamosiose teritorijose optimalus gyventojų tankis – 30 gyv. / hektare, sykiu, kad atskiriems sklypams galiotų jau kitoks tankis – 600 gyventojų / hektare.

„Pastatykime vieną ar du tokius objektus, juk jiems reikalinga socialinė ir inžinerinė infrastruktūra. Sklypų nenupiešime nei darželiui nei mokyklai, juolab svarbu įvertinti ir inžinerinių komunikacijų pajėgumus. Mano galva metų metus vangiai sprendžiamos socialinės infrastruktūros problemos tokius skaičius daro neįmanomus“, – kalbėjo urbanistas.

Pašnekovą stebina ir tai, jog visi pokyčiai pridengiami verslo sąlygų gerinimu. „Ar tam, kad pagerėtų sąlygos verslui, turime nubraukti kitų žmonių interesus, visuomenės interesus ir tepalikti vieną kriterijų: kad statytojui būtų lengviau? Racionalūs pakeitimai galimi, bet tie, kurie priimti nuo 2014 metų, ypač Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimai, sugriovę visą teritorijų planavimo sistemą, neprisideda nei prie skaidrumo, nei prie patogumo, o planavimo, projektavimo ir satybos procesus daro tik sudėtingesnius“, – apgailestavo G. Tiškus.

Rengiant teisės akto projektą, buvo remiamasi 2009 m. SĮ „Vilniaus planas“ atlikta studija „Miestų, miestelių ir kaimų (gyvenamųjų vietovių) planavimo normos“ (autoriai M. Pakalnis, J. Kulakauskas). Viešam derinimui pateiktas projektas buvo aptartas su teritorijų planavimo specialistais, socialiniais partneriais.

Pažymėtina, kad šiame teisės akte nėra nustatomi gyventojų skaičiaus ar kiti privalomi rodikliai – jame, apibendrinus teritorijų planavimo praktiką, nurodomi orientaciniai parametrai, kurie padeda suformuoti efektyvias ir gyvybingas urbanistines struktūras.

Šie parametrai gali ir turi būti modifikuojami, rengiant teritorijų planavimo dokumentus, atsižvelgiant į specifines konkrečios planuojamos teritorijos savybes, dalyvaujant visuomenei, specialistams, atsakingoms institucijoms, įvertinus planuojamos teritorijos savybes ir gyventojų poreikius.

Taigi galutinius, privalomais tampančius konkrečių teritorijų vystymo rodiklius nustato ne ministras, o savivaldybės, tvirtindamos miestų bendruosius planus ir kitus teritorijų planavimo dokumentus. Teritorijų planavimo normos tik apibrėžia tam tikrus ribinius parametrus, kurie neužkerta kelio planuotojams vertinti siūlomų sprendinių, remiantis įvairiomis kitomis metodikomis.

600 žmonių / hektare – toks skaičius pasirinktas atsižvelgus į minėtoje studijoje pateiktas teritorijų planavimo specialistų rekomendacijas, imant mažesniąją siūlytą reikšmę. Atkreiptinas dėmesys, kad šis rodiklis siūlytas taikyti tik miesto centro ir tik gyvenamosiose teritorijose.

Be to, miestų bendrieji planai nenustato gyventojų skaičiaus ribojimų, t. y. gyventojų skaičiaus rodiklis netampa privalomąja nuostata, o į jį tik atsižvelgiama apibrėžiant urbanistinių struktūrų parametrus. Šiuo metu derinimui pateiktas teisės akto projektas yra vertinamas pagal gautas pastabas ir svarstomi galimi jo patikslinimai.