Kai priežiūra nepakankamai gera, ją reikia… panaikinti
Jau keletą metų LR Finansų ministerija svarstė naują įstatymą, skirtą turto ir verslo vertinimo teisiniam reguliavimui. Renkamasi buvo tarp dviejų alternatyvų, kurių viena numatė mišrų – valstybės ir savivaldos reguliavimą, o kita – išskirtinai savivaldos modelį.
Tačiau šiuo metu linkstama prie naujo – trečio varianto, pagal kurį vertintojų veikla nebūtų reguliuojama apskritai. Oficiali tokio siūlymo priežastis – nepakankamai gerai veikianti Turto vertinimo priežiūros tarnyba. Tačiau vietoje to, kad stiprintų prižiūrinčią instituciją, nuspręsta dar labiau sumažinti jos galias ir kompetencijas. Naikinami ne tik priežiūros tarnybos įgaliojimai, bet ir vertintojų licencijavimas.
„Laukiniai vakarai“ nekilnojamojo turto paslaugų reguliavime
Jau daugiau nei dešimtmetį nekilnojamojo turto brokerių bendruomenė prašo valstybės jų veiklos reguliavimo. Situacija, kai NT brokerio paslaugas gali teikti bet kas, augina šešėlinę ekonomika, griauna profesijos reputaciją.
Šiandien tos pačios grėsmės kyla ir vertintojams. „Dešimt metų vertintojų veiklos reguliavimas buvo nuosekliai griežtinamas, didinami reikalavimai kvalifikacijos kėlimui. Ir staiga nuspręsta, kad šią profesiją reikia dereguliuoti. Nebelieka licencijos, nebelieka vertintojų veiklos priežiūros. Vertinimu užsiimti galės visi, kas nori“, – sako Lietuvos vertintojų bendruomenės lyderis.
„Naujasis įstatymas suteiks galimybę dirbti vertintojo darbą visiems, to panorėjusiems, nepaisant išsilavinimo, žinių bei patirties. Užteks prisistatyti „vertintoju, turinčiu nepriekaištingą reputaciją“. Pagrįsti tokių teiginių nereikės niekuo. Nereikės mokytis, kaupti darbinę patirtį ir tai įrodančius dokumentus, nereikės laikyti egzaminų. Šiandien netinkamai atlikusiam savo darbą vertintojui gresia licencijos netekimas. Dereguliavus vertintojo veiklą, tokio dalyko kaip vertintojo licencija apskritai nebereikės“, – apie naują tvarką pasakoja A. Šešplaukis.
Vertintojų bendruomenė susirūpinusi Vertintojų bendruomenei naujovių gairės buvo pristatytos gegužės pabaigoje. Buvo žadama pagal galimybes įsiklausyti į vertintojų bendruomenės nuomonę ir nuogąstavimus. Įsiklausyta nebuvo, ir, tikėtina, nuo 2024 metų vertintojai ir visi jų klientai, pradės gyventi naujoje realybėje.
Šiuo metu tam, kad žmogus taptų vertintoju, jis turi įgyti aukštąjį išsilavinimą, trejus metus dirbti vertintojo asistentu, išlaikyti vertintojo egzaminus ir kiekvienais metais mažiausiai 20 valandų skirti kvalifikacijos kėlimui dalyvaujant profesiniuose seminaruose. Netgi vertintojo asistentas turi turėti aukštąjį išsilavinimą ir išlaikyti vertintojo asistento egzaminą.
„Dirbančių šį darbą žinios, patirtis, licencija yra pažadas, kad darbas bus atliktas tinkamai. Ar visada taip įvyksta? Žinoma, kad ne. Kaip ir kiekvienoje veikloje, klaidos – techninės ir žmogiškosios – yra sudėtinė darbo dalis. Klaidos nereiškia, kad sistema veikia blogai. Jos reiškia, kad sistemą reikia tobulinti. Tobulinti, bet ne griauti“, – sako A. Šešplaukis.
Krūvis teisinei sistemai
Anot A. Šešplaukio, vertintojo veiklos dereguliacija sukels chaosą ne tik privačiame sektoriuje, bet ir valstybės lygmeniu. Netinkamai atlikti vertinimai bus skundžiami, dėl to išaugs apkrovos teisinei sistemai. Kils ginčų, nepasitenkinimo banga, dėl ko kentės vertintojų reputacija. Ne „vienadienių vertintojų“, bet tų, kurie šiandien dar vis mėgina būti išgirstais ir sustabdyti grėsmę.
„Bankai sako: „Mes atsirinksime“. Tiesa, jie ir dabar turi sąrašus vertintojų, kurių reputacija pasitiki, bei darbuotojus, kurie peržiūri-patikrina vertintojų darbą. Tačiau tokį „kokybės filtrą“ turi tik didieji bankai.
Kredito unijos, kreditavimo platformos negali pasigirti tokios patikros kompetencjomis. Jeigu žmogus ar verslo subjektas nesutinka su vertinimu, šiuo metu jis gali kreiptis į Turto vertinimo priežiūros tarnybą, kuri atliks patikrinimą ir paskelbs verdiktą. Tokios tarnybos funkcijos nebeliks, nes ji galės tik „rekomenduoti“. Visi skundai keliaus tiesiai į teismų sistemą“, – teigia A. Šešplaukis.
Žala valstybei
„Prisiminkime Snoro banko, Ūkio banko istorijas, kai turtas buvo vertinamas bet ko ir bet kaip. Kas iš tų bankų liko, kas padenginėjo tas skolas, ir kokia žala valstybei buvo padaryta? Ūkio bankas įkeitinėjo savo dukterinių įmonių turtą, jis buvo vertinamas taip, kaip „norėjo klientas“, neretai net 10 kartų daugiau nei reali vertė.
Dereguliavus vertinimo veiklą vėl sugrįš „šešėlis“, slepiami mokesčiai, mokestinės vertės tikslinimai, susijusių asmenų sandoriai, akcijų perleidimai, finansų apskaita, nepiniginiai įnašai ir t.t., ir viskas iškreiptomis vertėmis“, – grėsmes valstybei vardija A. Šešplaukis.
Jo teigimu, žala po neteisingo turto vertinimo dažniausiai paaiškėja ne iš karto, o po tam tikro laiko, kai būna negrąžinamos paskolos ar įmonės bankrutuoja. „Kas ir kaip kompensuos šias klaidas? Tikėtina, ne tie „vienadieniai vertintojai“, kurie į rinką ateis tik dėl galimybės pasipelnyti. Tokių potencialių aferų pasekmes apmokėsime visi mes, mokesčių mokėtojai“, – svarsto A. Šešplaukis.
Kitų valstybių patirtys
Vienas pagrindinių argumentų vertintojų veiklos dereguliavimui – kitų valstybių patirtys. Tiesa, kad vertintojų veikla nėra reguliuojama valstybės lygmeniu nei Lenkijoje, nei Vokietijoje, nei daugelyje kitų Vakarų Europos šalių. Skirtumas tas, kad ten tokia tvarka galioja jau šimtmečius, per kuriuos susiformavo stiprūs reguliavimo centrai savivaldose.
Tuo tarpu Lietuvoje vertinimo veikla skaičiuoja vos 27 metus, ir savivalda mūsuose niekada neturėjo tokios funkcijos anei išsiugdytų kompetencijų.
