Savivaldybės įmonės Vilniaus miesto parkai arboristas Renaldas Žilinskas sako, kad, įtvirtinus rekomendacijas, kuriomis turės vadovautis valdytojas ir statybos įmonės, senolių ir brandžių medžių priežiūra bus kokybiškesnė, sumažės nesusipratimų, kurių pasitaikydavo vykdant darbus mieste.
„Šios rekomendacijos parengtos siekiant dar labiau puoselėti sostinės augmeniją, kuri neretai nukenčia dėl įvairiausių rangos darbų. Seniausių medžių priežiūrą rangovams yra rekomenduojama skirstyti į keturis etapus. Ji prasidėtų surenkant informaciją apie aplinką, tuomet sutvarkant medžio lają, vėliau pasirūpinant šaknynu ir jo apsauga bei galiausiai atidžiai stebint jau sutvarkytą medį. Svarbu ir tai, kad medžius prižiūrėti galės tik profesionalūs ir kvalifikuoti arboristai. Tai reiškia, kad valdytojas turi reikalauti iš darbų vykdytojų, kad jie turėtų tokį specialistą ir tam numatytų atitinkamas lėšas“, – sako R. Žilinskas.
Pradžioje – akylas įsivertinimas
Pirmiausia valdytojas turės surinkti reikšmingą informaciją apie medžio ekosistemą ir aplinką. Tai apima ir jame gyvenančių gyvūnų, paukščių, vabzdžių ir kitų rūšių ištyrimą, dirvožemio, kuriame jis auga, analizę. Taip pat svarbu žinoti ir vyraujančių vėjų stiprumą bei kryptis, artimiausiu metu apylinkėse planuojamus kasimo, griovimo, statybos ar panašius darbus.
„Turint šių tyrimų rezultatus lengviau numatyti tolimesnes medžio priežiūros priemones: reikalingus kirtimus medžio polajyje, genėjimo būdą, dirvožemio gerinimo priemones, darbų vykdymo laiką, reikalingą techniką ar leidimų numatytiems darbams atlikti inicijavimą bei surinkimą“, – teigia Vilniaus miesto parkų arboristas.
Didelis dėmesys medžio lajai
Pasak R. Žilinsko, prižiūrėdami vertingus medžius, kurie dėl audrų nulaužtų šakų, netinkamo genėjimo ar mechaninių pažeidimų prarado jiems būdingos lajos formą ar struktūrą, rangovai turės taikyti atkuriamojo genėjimo metodą. Jei to nepakaks, šis būdas turės būti taikomas kartu su lajos priežiūros, prašviesinimo ar lajos mažinimo (redukciniu) genėjimu.
„Svarbu paminėti ir tai, kad drevės bei kitos ertmės, kurios seniau buvo pripildytos betono, užmūrytos ar kitaip uždengtos, turės būti atidengtos, o jose nebegalės likti pripildytų medžiagų. Tai itin reikšminga, nes medžio drevė privalo vėdintis, džiūti kaip natūraliomis sąlygomis“, – apie rekomendacijose numatytus šiuolaikinės arboristikos principus pasakoja specialistas.
Teks pasirūpinti būtinomis apsaugos priemonėmis
Vilniaus miesto parkų arboristas pažymi, kad po to statybos darbų įmonės turės pasirūpinti ir augaviete bei įrengti atitinkamas apsaugos priemones.
„Optimali ir privaloma medžio aplinkos apsaugos zona turėtų būti sulig lajos projekcijos linija. Neretai žalą medžio senolio šaknynui padaro sunkioji technika, trinkelėmis užklotas polajis, pernelyg arti medžio kamieno vaikštantys žmonės ar net druskos. Kai medžio senolio polajis suplūkiamas – uždaromas vandens ir deguonies patekimas prie šaknyno. Todėl jį reikėtų supurenti oro kastuvu ar giluminiu aeravimo aparatu (orapūte), o tuomet užkloti medienos mulču“, – aiškino R. Žilinskas.
Anot jo, jeigu dirvožemis yra smarkiai suslėgtas, o purenimas ir mulčiavimas negalimas, rekomenduojama polajyje įrengti maitinimo ir vėdinimo šulinėlius.
„Be to, plytelėmis ar kitomis medžiagomis dengtą polajo paviršių rekomenduojama maksimaliai atidengti, supurenti oro kastuvu ir papildyti mikrobiologiniais preparatais. Svarbu ir tai, kad apsaugos priemonės gali būti ne tik ir fizinio, bet ir informacinio pobūdžio. Tai apima ne tik stendus ar vaikščioti draudžiančius ženklus, bet ir tvoreles, atitvarus, barjerus“, – sako ekspertas.
Būtinybė nuolat stebėti medžio būklę
Kalbėdamas apie paskutinį priežiūros etapą – būklės stebėseną ir sistemų kontrolę – R. Žilinskas pirmiausia išskiria medžio senolio šakas. Pasak jo, norint apsaugoti šakas nuo išlūžimo ar išvirtimo, jas neretai tenka sutvirtinti specialiais lynais ir atramomis, kurias privalu reguliariai stebėti, o susidėvėjusias – keisti.
„Apskritai, medžiai senoliai arba paminkliniai medžiai yra ypatingi augalai. Žymiausi du tokie medžiai – seniausia Sapiegų parko liepa ir seniausias Bernardinų sodo ąžuolas.
Jie įprastai būna įspūdingų savo rūšiai parametrų, didelės kamieno apimties, turi didelį kiekį negyvos medienos, yra su išlūžusiomis stambiomis skeletinėmis šakomis, džiūvančia ar jau nudžiūvusia viršūne. Tai – atskira ekosistema ir daugelio kitų rūšių buveinė, kurios elementai yra glaudžiai susiję, todėl ja būtina rūpintis ypatingai“, – teigia Vilniaus miesto parkų arboristas.
