2020-ųjų pabaigoje buvo inicijuota Vytauto parko ir šalia esančios teritorijos paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, o 2021 metų pradžioje – Linkuvos dvaro sodybos teritorijos ir fragmentų perėmimas.
Šiemet birželio posėdyje Kauno savivaldybės taryba nusprendė sumažinti apetitą Vytauto parke – verslui suskubus remontuoti Perkūno alėjoje stovinčią unikalią Vokietijos konsulo rezidenciją savivaldybė atsisakė pretenzijų į antram gyvenimui prikeltą pastatą.
Tačiau planų iš esmės tvarkyti Linkuvos dvaro teritoriją kol kas neatsisakoma, tad grėsmė bendrovei „Fudo“ netekti prieš 20 metų iš Valstybės turto banko įsigyto dvare stūksančio apleistų ūkinių pastatų komplekso išlieka labai reali. Dėl šios situacijos pradėti teisiniai procesai.
Konsulo namą paliko ramybėje
Perkūno alėjoje 4 įsikūrusią 1923 metais statytą Kauno vilą, kurioje tarpukariu veikė Vokietijos konsulo rezidencija, savivaldybė siekė perimti drauge su kitais parke esančiais statiniais. Buvo planuojama šią erdvę suformuoti į vieną sklypą ir pritaikyti visuomenės poreikiams.
Tačiau atsisakyti plano nuspręsta įvertinus, kad istorinis pastatas yra gerai prižiūrimas, be to, tai brangiai kainuotų. Kad į pastatą daug investuota laiko ir lėšų, neslėpė ir pastatą valdančios bendrovės „Zacyšiaus dvaras“ direktorius Petras Girdžius. Pasak jo, jau netrukus įvyks atnaujinto statinio atidarymas, per kurį bus atskleista daugiau planuojamos veiklos detalių.
„Netoliese statomas stadionas, šioje vietoje reikės kokybiškų maitinimo paslaugų, taip pat pastate įrengiamos konferencijų salės, manau, tai bus labai reikalinga erdvė miestui“, – sakė jis.
Tiesa, drauge su rekonstrukcija ir dėl jos stipriai išaugusia patalpų nuomos kaina iš istorinio medinuko išsikėlė naujųjų laikų bohemiško Kauno gyvenimo simbolis – baras „O kodėl ne?“. Populiarus baras naujus namus rado geležinkelio stoties rajone.
Kaip pranešė savivaldybė, miestas toliau planuoja rengti Vytauto parko galimybių studiją ir aiškintis, kaip jis galėtų būti dar labiau pritaikytas gyventojams. Naujienų agentūros BNS duomenimis, šiuo metu savivaldybė yra įsigijusi parke esantį kurhauzo pastatą, kiti statiniai vis dar priklauso privatiems savininkams.
Nusavinimo grėsmė išlieka
Kiek kitokia situacija susidariusi Linkuvos dvare. „Miesto pozicija nesikeičia – norime šią apleistą teritoriją sutvarkyti ir paversti jaukia erdve. Sukūrus reikiamą infrastruktūrą, ja naudotųsi greta besikuriantys naujakuriai, jaunos šeimos“, – teigė Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gedeminas Barčauskas.
Žaliąją erdvę naujam gyvenimui tikimasi prikelti per kelerius ateinančius metus, o kol kas visas procesas yra ankstyvos stadijos – rengiamas detalusis planas. Klausimo, kaip sprendžiamas konfliktas su pastatus dvaro teritorijoje valdančia bendrove „Fudo“, G.Barčauskas nekomentavo.
Kad 2021 metų pradžioje iškilusi situacija toliau yra sprendžiama teismuose, patvirtino verslininkas Gintaras Aleknavičius, kurio valdomos bendrovės turtui dvaro teritorijoje iškilo nusavinimo grėsmė.
„Šiuo metu nėra jokio aiškesnio atsakymo, gal rudeniop bus daugiau konkretumo. Mes esame apskundę savivaldybės pateiktą detalųjį planą“, – sakė jis.
Mama sūnaus vizijos neišvydo
Kultūros vertybių registre pateiktame teritorijos ribų plane nurodoma, kad Linkuvos dvaro sodybos fragmentų komplekse yra beveik pusšimtis objektų, iš jų 16 – pastatai. Be dvaro rūmų, paminkliniam kompleksui priklauso klojimo liekanos, parko fragmentai, Šv.Jono Krikštytojo koplyčia, Kristaus Karaliaus skulptūrinė kompozicija, skulptūrinė grupė „Poilsis“, du fontanai. Visus juos saugo kultūros paveldo vertybių apsauga.
Tačiau dvaro teritorijoje yra keletas pastatų, kurie čia išdygo sovietmečiu, kai 1951 metais teritoriją pavesta tvarkyti Lietuvos veterinarijos akademijai. Tuo metu dvaro sodyboje buvo įkurtas akademijos mokomojo ūkio „Bolševikas“ gamybinis centras. Ūkiniuose pastatuose įrengtos kiaulidės, pristatyta naujų ūkinės paskirties pastatų, sunyko netvarkomas sodas, smarkiai apgadinta Šv.Jono koplytėlė.
Bendrovė „Fudo“ šį apleistų ūkinių pastatų kompleksą įsigijo prieš 20 metų ir, pasak G.Aleknavičiaus, jau mažiausiai dešimtį metų juos bandė sutvarkyti.
Kaip teigė verslininkas, prieš trejus metus jiems pavyko sutvarkyti dalį pastatų rekonstrukcijai reikalingų dokumentų, pradėti tvarkyti ir pastatai, jie konservuoti, pakeisti stogai, išvalytos griuvenos, aptvarkyta augalija, tačiau tolesni planai įstrigo būtent dėl savivaldybės siekio šią nuosavybę nusavinti.
„Norėjome šiuos pastatus pritaikyti senelių namų poreikiams, pats buvau atsivežęs senyvą mamą, klausiau, ar jai patiktų gyventi tokioje vietoje, ji sakė, kad taip – labai gražu“, – pasakojo G.Aleknavičius. Tačiau mama mirė šios sūnaus vizijos taip ir neišvydusi, o dabar ir pati vizija, panašu, įsisuko į konflikto su savivaldybe girnas.
