Variantai keli
Vilniaus miesto interaktyviajame žemėlapyje teritorija, kurioje išdėstyti reabilitacijos centro „Pušyno kelio“ pastatai priskirti specializuotų kompleksų zonai. Naudojimo paskirtis: kita, naudojimo būdai: visuomeninė, komercinė, rekreacinė, bendroji. Gyvenamoji paskirtis nėra numatyta, tačiau, nekilnojamojo turto analitikas, „Inreal“ investicijų ir analizės vadovas Tomas Sovijus Kvainickas neatmetė galimybės, jog NT plėtotojas rinktųsi variantą, kuomet vyraujančiai, pavyzdžiui, komercinei, būtų skirta 51 proc., kitai – 49 proc. ploto.
„Tiesa, gali kilti rizika, jog savo turiniu ar forma nuo miesto vizijos nutolęs projektas gali likti nepatvirtintas, – svarstė pašnekovas. – Antra vertus, gyvenamoji ar komercinė paskirtys nėra vienintelės galimos. Galbūt, neliktų reabilitacijos centro, bet būtų įrengtas vaikų darželio kompleksas, privati mokykla, senjorų namai, privati klinika ar pan. Tikėtina, kad ne viešbutis ar biurai.
Aišku, tokiu atveju teritorija bus pigesnė, tokiems viešiesiems pastatams paprastai numatytas bei išnaudojamas mažesnis užstatymo intensyvumas, o komercinis patrauklumas didele dalimi priklauso nuo galimo plėtoti ploto. Viską lemia plėtotojo galimybės: statyti nepatrauklų objektą nėra naudinga.“
Pašnekovo žodžiais, nepriklausomai nuo to, kas būtų statoma toje teritorijoje, aukcione ji tikrai sulauks NT plėtotojų dėmesio: vieta patraukli, nesunkiai pasiekiama, pakankamai arti miesto centro, gamtos apsuptyje.
Važiuojantieji siaura Verkių gatve, pravažiuoja daugiabučių kompleksą, prieš penkiolika metų pastatytą greta Trinapolio vienuolyno Verkių parko pašonėje. Pašnekovas neslepia „Pušyno kelio“ teritorija galėtų pakartoti panašią sėkmę.
Kainos čia neviršytų Paupio, Senamiesčio, Žvėryno, tačiau būtų aukštesnės nei gretimuose projektuose Baltupiuose. Šis sostinės rajonas pirkėjų akyse neturi tokio paties prestižo kaip Žvėrynas, Senamiestis, Paupys. „Viską lems tai, koks plėtotojas imtųsi ir kokį projektą plėtotų“, – įsitikinęs T. Sovijus Kvainickas.
Nuogąstaujama dar ir dėl to, kad, kompleksą įsigijus NT plėtotojui, kiltų pavojus Kryžiaus keliui ir ten esančioms Kančios kelio stotims.
„Projektus plėtojant Senamiestyje, UNESCO saugomoje teritorijoje, viską darant atsakingai, laikantis reikalavimų, siekiant gero rezultato, pavyksta sukurti įdomių projektų. Kokybiškas projektas – daug geriau nei prastas, tikintis praslysti.
Negyvename 2007 metais, kuomet įsigyti naujos statybos būstą buvo pakankamai nauja patirtis. Dabar, išaugus būsto kainoms, po truputį brangstant skolinimuisi, plėtotojai ir pirkėjai daug atsakingiau žiūri, kur leidžia pinigus. Nors gyvenamoji paskirtis šioje vietoje būtų ypač patraukli, tačiau ne tik ji susilauktų plėtotojų dėmesio“, – įsitikinęs pašnekovas.
Beje, internete paskelbtoje peticijoje „Dėl reabilitacijos centro „Pušyno kelio“ uždarymo“ šiam sprendimui nepritaria beveik 2 tūkst. žmonių.
Vertina atsargiai
CITUS investicijų ir analizės vadovo Šarūno Taručio nuomone, sklypas – labai gražioje vietoje, tačiau turi du esminius iššūkius. Pirmiausia, tai – valstybinis sklypas; vadinasi, pagal neseniai įsigaliojusias Žemės įstatymo nuostatas, faktiškai, bet kokia plėtra jame bus reikšmingai apmokestinta papildomai. Taip pat sklype nenumatyta gyvenamoji statyba, be to, vadovaujantis esamu Vilniaus miesto bendruoju planu, toje vietoje leidžiamas labai mažas intensyvumas.
Galimybes ten plėtoti kokios nors rekreacinės paskirties objektą reikėtų vertinti atidžiau – per paklausos toje lokacijoje prizmę. Iš pirmo žvilgsnio, viešbučio ar poilsio paskirties projekto galimybes ten vertinčiau atsargiai, nes, visgi, tai nėra miesto centras, greta nėra ir tinkamo vandens telkinio (ežero, tvenkinio).
Galbūt galima būtų esamų pastatų konversija į, pvz., bendradarbystės erdves, nes panašaus pobūdžio santalka kaip Sapiegų parke čia visai galėtų atsirasti. Taip pat galėtų įsikurti viešoji ar kūrybinė erdvė – kaip „Rupert“ rezidencija Valakampiuose.
Kraštutiniu atveju, galima tokioje gražioje vietoje, gamtos prieglobstyje esančiose patalpose atlikti „euroremontą“ ir jas išparduoti po vieną. Bet toks variantas būtų šiek tiek apmaudus bei neefektyvus urbanistine prasme.
Paaiškino savo sprendimą
Kaip teigiama VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės išplatintame pranešime, Vilniuje įsikūręs reabilitacijos centras „Pušyno kelias“ RVUL padaliniu tapo 2018 m. pradžioje, tačiau ligoninei kartu su 195 tūkst. eurų siekiančiais įsiskolinimais perduoti 9 pastatai buvo prastos būklės, reikalaujantys remonto, patalpos neatitiko sveikatos priežiūros paslaugoms teikti nustatytų reikalavimų.,
Reabilitacijos centrą „Pušyno kelias“ supantis landšaftas, anot sveikatos apsaugos viceministrės Danguolės Jankauskienės, sunkiai pritaikomas reabilitacijai, tam prirektų daug investicijų. Be to, kompleksas – regioniniame parke, kur taikoma daug apribojimų, galiausiai, čia galioja kultūros paveldo reikalavimai – dėl visų šių aplinkybių reabilitacijos centrą pritaikyti kokybiškoms paslaugoms praktiškai neįmanoma.
„Pušyno kelią“ viešajame aukcione tikimasi parduoti dar šįmet. Nors aukciono baigties prognozuoti negalima, tačiau turto vertintojų pateikta pradinė aukciono kaina jau aiški: ji sieks ne mažiau nei 4,2 mln. eurų.
Nuo to laiko iš jokių šaltinių nebuvo skirtas finansavimas reabilitacijos centro statinių būklei pagerinti, o paslaugos pacientams šiuo metu teikiamos tik viename – centriniame pastate.
Kaip rašoma „Neakivaizdinio Vilniaus“ parengtame sostinės Verkių pristatyme, visai šalia didelių gyvenamųjų rajonų ir miesto šurmulio, tarsi ramybės oazėje, veikia reabilitacijos centras „Pušyno kelias“. Jis duris atvėrė kaip vienos didžiausių Vilniaus gamyklų – „Elfos“ – profilaktoriumas.
Statant gydymo įstaigą buvo „užlipta“ ant Kryžiaus kelio takų ir net vienos nugriautos koplyčios pamatų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir „Elfos“ gamyklai bankrutuojant, buvo nutarta, kad sanatorija negali būti uždaryta ir virsti dar vienu pelningu daugiabučių statybos objektu, kad šioje vietoje turi būti išlaikyta harmonija: Kryžiaus kelias bus atkurtas kaip dvasios gydykla, o „Pušyno kelias“ toliau veiks kaip kūno gydykla.
„Pušyno kelias“ – architekto Sauliaus Šarkino projektas. Sanatorija projektuota 1976–1980 metais, pabaigta apie 1986-uosius.
Tarp Sauliaus Šarkino projektų minimi svečių namai Latvių gatvėje (su architektu A. Alekna, 1980), gamyklos „Elfa“ profilaktoriumas Baltupiuose (1980, dabar sanatorija „Pušyno kelias“), biuro su parduotuve pastatas Naugarduko ir Vingrių gatvių sankirtoje (su kitais, 1994), bendrovės „Narbutas & Ko“ salonas Šeškinės gatvėje (su architekte J. Baltrūnaite, 1995), Lietuvos valstybės archyvo pastatas (su kitais, abu 1996; visi Vilniuje) bei kiti.
