Pajūrio regioninio parko (PRP) Šaipių gamtiniame draustinyje už puskilometrio ošia Baltijos jūra. Čia dviejų aukštų gyvenamąjį namą pasistačiusi įmonė „Bostora“ šalia išsikasė tvenkinį, nutiesė keliuką, sumontavo elektros, vandens tiekimo, biologinio nuotekų šalinimo įrenginius.
„Bostora“ pateikė istorinių ir archeologinių tyrimų išvadas, kad įsigytoje žemėje kadaise būta sodybos. Kai teismas juridiškai patvirtino šį faktą, Klaipėdos rajono savivaldybė įmonės savininkams suteikė leidimą valstybės saugomoje teritorijoje pasistatyti naują namą.
Naujakuriai tvirtina jokių įstatymų nepažeidę. Jų sėkmės įkvėpti apie naujas statybas draustinyje ėmė svajoti ir kaimynai. Bet prieš tai reikėjo įrodyti, kad ir jų sklypuose būta statinių.
Aplinkosaugininkų atkirtis
„Bostoros“ prašymu žvalgomuosius tyrimus jos sklype atlikusi Kauno įmonė „Statybų archeologija“ nustatė, kad anksčiau čia neva būta kažkokių statinių. Klaipėdos rajono apylinkės teismas jų išvadas patvirtino kaip juridinį faktą – žemės savininkai įgijo teisę atkurti buvusią sodybą.
Bet Karklės apylinkes puikiai pažįstanti PRP direkcija tokia naujakurių teise suabejojo. Teismų maratonui įsibėgėjus paaiškėjo, kad pokariu sunykusio seno žvejų kaimo laukuose „Bostoros“ vasarnamis pastatytas apeinant įstatymus – žemės valdoje jokių sodybų anksčiau nebuvo.
Taigi ką iš tikrųjų rado „Bostoros“ sklypą draustinyje, prie ledynmečio epochą menančio unikalaus Plocio ežerėlio, tyrinėję archeologai – buvusių senų statinių liekanų ar šiukšlyną, į kurį Karklės kaimo gyventojai anksčiau versdavo visokiausias atliekas?
„Jie aptiko molinių šukių, čerpių, degtų plytų duženų, degėsių, pavienių akmenų, neva rodančių, kad čia anksčiau būta kažkokios sodybos. Tada sklypo valdytojams atsivėrė galimybė įteisinti dingusių pastatų egzistavimo faktą“, – pasakojo PRP direkcijos vadovas Darius Nicius.
Ne tik mažmenine prekyba užsiimanti „Bostora“, bet ir dar trijų sklypų Karklėje savininkai buvo užsakę archeologinius tyrimus. Visi jie, regis, planavo statybas, nekilnojamojo turto agentūros netgi viešino naujo šiuolaikiško gyvenamojo kvartalo Šaipių draustinyje projektus.
Kritiškai įvertinę archeologų tyrimų išvadas PRP aplinkosaugininkai jiems kirto iš peties – atvertė senus žemėlapius, rodančius, kad verslininkų įsigytuose sklypuose nuo XVIII amžiaus pradžios iki XX amžiaus vidurio jokių statinių nebuvo.
Neužfiksuota jokių statinių
Maža to, Klaipėdos universiteto istorikai pateikė iš JAV archyvų gautas anksčiau įslaptintas Vokietijos karinių oro pajėgų aerofotonuotraukas – 1944 metais lakūnai iš paukščio skrydžio nufotografavo visą dabartinio Lietuvos pajūrio ruožą nuo Melnragės iki Nemirsetos.
Itin raiškiose fotografijose Karklės kaimo apylinkės – kaip ant delno. Užfiksuoti visi gyvenamieji, ūkiniai pastatai, keliukai, kūdros, perkasas, dirbamosios žemės plotai, daržai, kopos. „Bostoros“ sklypo vietoje, kur archeologai atrado neva ten buvusios sodybos liekanų, driekėsi ganyklos ir arimai.
„Kartografija byloja, kad „Bostoros“ prašymu įteisintos sodybos jos sklype nebuvo. Žemės savininkai ir archeologai galėjo veikti ranka rankon – suklastojo tyrimų ataskaitas, kad būtų gauti leidimai naujoms statyboms draustinyje“, – įtarimais dalijosi D.Nicius.
Sujudėjo ir prokuratūra
Archeologų veikla draustinyje susidomėjo Kultūros ministerija. Mokslinės archeologinės komisijos (MAK) nario Gyčio Piličiausko oficialios ataskaitos ir pažymos neįtikino, kad „Bostoros“ namas iškilo senoje sodybvietėje. Ir jis įžvelgė manipuliavimą išvadomis siekiant įteisinti nelegalią statybą.
„Kaimuose jokių sąvartynų anksčiau nebuvo, žmonės atliekas veždavo į laukus, pamiškes toliau nuo namų. Vien tiktai iš šiukšlių po velėna negalime spręsti, kad tai – išnykusių sodybų kultūrinis sluoksnis“, – „Statybų archeologijos“ ekspertų išvadas neigė G.Piličiauskas.
Draustinio sergėtojai, įtarę, jog nustatant senųjų sodybų vietas duomenys galimai suklastoti ir pakišti teismui, kad naujos statybos būtų įteisintos ten, kur anksčiau jokių pastatų nebuvo nė kvapo, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą.
Viešąjį interesą suskato ginti tuometis generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. Jo teikimu vėl atversta „Bostoros“ sklypo byla dėl galbūt neegzistavusios sodybos fakto nustatymo – iš naujo aiškintasi, ko vertos archeologų išvados, ar naujasis namas draustinyje pastatytas teisėtai.
Prokurorai prašė stabdyti „Bostorai“ suteiktą statybų leidimą, taikyti apsaugos priemones archeologų ataskaitoms ir pažymoms, naikinti rajono apylinkės teismo sprendimą dėl abejotino Šaipiuose aptiktos neva ten buvusios senos sodybvietės fakto nustatymo.
Liudytojas – abejotinas
Paaiškėjus naujoms aplinkybėms teisminis procesas buvo atnaujintas. Tačiau „Bostora“ iškart puolė į mūšį – pareikalavo nušalinti civilinę bylą nagrinėjusį teisėją Vytautą Pliuskevičių tik dėl to, kad jis E.Pašilio argumentus esą iš anksto pripažino pagrįstais, taip pat suabejojo Karklės senbuvio Reinholdo Tydiko parodymais.
R.Tydikas nurodė, kad ginčytiname sklype neva buvę statiniai sudegė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Apie tai karkliškiui, kuriam tuo metu buvo dveji metai, papasakoję jo tėvai, gyvenę kitoje vietoje. Bet „Bostoros“ valdas žvalgę archeologai jokių gaisro pėdsakų ten neaptiko.
Karklės senolis tapo kone etatiniu žvejų kaimo praeities liudininku. Jo prisiminimais rėmėsi ir kiti Pajūrio regioniniame parke sklypus įsigiję, ten neišlikusių senų sodybų pėdsakų atkakliai ieškoję naujakuriai – teismuose irgi įrodinėjo jų buvimo faktus.
Bet R.Tydikas buvo pripažintas nepatikimu liudytoju – iš jo miglotų prisiminimų neįmanoma nustatyti, kada ir kur stovėjo namai.
Įžvelgė konkurentų klastą
„Bostoros“ advokatas Ramūnas Girevičius stebėjosi, kodėl į teismą nekviečiami suinteresuoti asmenys Linas ir Vaida Patapai, Robertas Pisarevičius. Teismo procesas, pasak jo, atnaujintas nepagrįstai – prokuratūra esą praleidusi po įsiteisėjusio sprendimo nustatytą terminą.
Bet procesas atnaujintas, negana to, į dienos šviesą išniro naujų reikšmingų anksčiau nežinomų bylos aplinkybių.
„Statybų archeologijos“ akcininkas ir vadovas Donatas Zubrickas pripažino, kad kasinėjant Šaipių žemės sklypus neišvengta klaidų, bet kaltinimus dėl sandėrių su užsakovais ar sąmoningų klastočių neigė: „Tyrimų ataskaitas pataisėme, ten buvo sodyba, aš tuo įsitikinęs.“
Be to, D.Zubrickas įžvelgė ir konkurentų užmačias: „Visi verdame tame pačiame katile – ir mes, ir Mokslinės archeologinės komisijos nariai esame tos pačios užsakomųjų archeologinių tyrimų rinkos dalyviai. Komisijos sprendimai vienų pozicijas gali sustiprinti, o kitų susilpninti.“
Kodėl ataskaitos apie Šaipiuose neva buvusias ir išnykusias sodybas buvo grindžiamos šiukšles primenančiais radiniais, nepatikimų liudininkų prisiminimais, o archyvuose išlikę nesunkiai prieinami senieji žemėlapiai ignoruoti, „Statybų archeologijos“ vadovas neatskleidė.
Teismuose – įrodinėjimai
Visas bylos aplinkybes įvertinęs pirmosios instancijos teismas priėmė naują sprendimą – „Bostoros“ pareiškimas dėl jos sklype neva buvusios senos sodybos fakto nustatymo atmestas.
Tačiau ieškovai nenurimo – Klaipėdos apygardos teismui pateiktame apeliaciniame skunde įrodinėjo, kad kartografijos ar fotonuotraukų reikšmė nepagrįstai sureikšminta, jos papildomai neištirtos, remtasi šališkomis nuomonėmis, interpretacijos neatspindi visumos, išnykusiems statiniams nustatyti nereikia žemėlapių, jeigu yra kitokių įrodymų.
Mėginta dangstytis ir Kultūros departamento išvadomis – žvalgomųjų tyrimų ataskaitų vertintojai jokių trūkumų esą nepastebėjo.
Specialiųjų tyrimų tarnybos apklausti archeologai aiškino atidengę ne pamatus, o kultūrinį sluoksnį su radiniais – konstatavo ūkinę veiklą, bet nenurodė, kad sklype būta gyvenamųjų pastatų.
Teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo keisti arba naikinti ankstesnį sprendimą, – „Bostoros“ prašymas dėl jos sklype neva buvusios sodybos fakto nustatymo vėl atmestas.
Šį sprendimą dar galima skųsti Aukščiausiajam teismui.
Jeigu ieškovų pastangos įrodinėjant nebūtos sodybos faktą galutinai žlugtų, „Bostoros“ turtui iškiltų pavojus – naujas namas Šaipiuose būtų nušluotas.
Vargo dėl galimų pastatų atgautoje žemėje
Pernai smūgį patyrė ir sklypo pajūrio draustinyje savininkė Aleksandra Vysockaja-Sadovskienė. Tie patys archeologai ten irgi buvo aptikę kažkokių trobesių liekanų, tačiau teismai konstatavo, kad šioje vietoje prieš šimtą metų driekėsi tik pievos ir ganyklos.
Viskas prasidėjo po to, kai viena Karklės gyventoja susigrąžino iki sovietų okupacijos jos giminei priklausiusį 15,7 hektaro sklypą. Bet jis atsidūrė PRP teritorijoje.
Moters prašymu grąžintame sklype atlikus istorinius tyrimus apytiksliai nustatyta, kad XIX a. antrojoje pusėje Šaipių kaimas iš kraštų buvo apstatytas – arčiau jūros dunksojo žvejų sodybos, atokiau į šiaurę – ūkininkų trobesiai.
Bet neatskleista, kokių statinių iš tikrųjų būta atgautoje žemėje. Viename 1936 metų žemėlapyje pažymėtos tik pievos. Sklype rastas stambių akmenų sąvartas, plytgalius archeologai identifikavo kaip čia neva galimai buvusių senų sodybų liekanas.
Karkliškė prašė PRP direkcijos rašto, patvirtinančio, kad grąžintoje žemėje būta senų trobesių, bet jo negavo – jos įsivaizduojami statiniai nepažymėti parko planavimo dokumentuose.
Daugiau kaip 7 hektarų žemės sklypą moteris pardavė A.Vysockajai-Sadovskienei, kuri Klaipėdos rajono apylinkės teismo paprašė nustatyti juridinį faktą, kad čia iš tikrųjų būta trobesių.
„Statybų archeologijos“ specialistai sklype iškasė lauko riedulių, degtų plytų, dubens šukę, durų vyrį, skendę, laikiklį, pluktos molio aslos fragmentą. To užteko, kad teismas patenkintų moters prašymą, – juridiškai patvirtinta, jog ten anksčiau iš tikrųjų būta trobesių.
Tačiau A.Vysockajos-Sadovskienės planus savo sklype pasistatyti naują namą vėl sujaukė kartografinė medžiaga. Ją įvertinęs Klaipėdos apygardos teismas moteriai palankų žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl mistinės sodybos Šaipiuose fakto patvirtinimo panaikino.
