Mat sostinės gyventojai anksčiau nei klastingajam koronavirusui įgijo imunitetą tokioms šnekoms.
Tiktai vienas kitas vilnietis R.Šimašiui priminė, kad senojo stadiono griaučiai, į kuriuos sukišta šimtai milijonų eurų, dar nebaigti griauti ir vargu ar laiku pavyks baigti šiuos darbus.
Apskritai kur tuos laiptus į Šeškinės kalną statyti – virš judrios transporto arterijos, Geležinio Vilko gatvės ir namų, kaip medžių lajų taką Anykščiuose?
Tačiau net Anykščių lygis, ko gero, Vilniui nepasiekiamas, nes pastaruoju metu daugelis sostinės savivaldybės didingų projektų yra tokie – sapalionės apie laiptus į dangų.
Jeigu ką nors rimto įgyvendina, tai tik verslas, o valdžia prie jo prisiklijuoja vis pasigirdama, kaip gražėja miestas.
Vilniečiai anksčiausiai kolektyvinį imunitetą sapalionėms įgijo dėl vienos paprastos priežasties: sostinėje valdžios ir politikų koncentracija didžiausia.
Čia jų knibžda tiek daug, kad netgi prieš dešimt metų valdžios krėslus trynę politikai jau nuėję į užmarštį. Štai, pavyzdžiui, ar dar kas nors prisimena pavardę to, kuris pakeliavęs po Šveicariją siūlė Vilniuje nutiesti oro gondolų liniją?
Arba kas pirmasis pasiūlė metro idėją, kurią besikeičiančios valdžios pradėjo perdavinėti viena kitai tarsi pereinamąją gairelę?
Niekas neprisimena ir politiko, siūliusio po visu Vilniaus centru ne tik iškasti požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, bet ir įkurti ištisą miestą po žeme.
Taigi laiptai į dangų greičiausiai nueis į užmarštį kartu su R.Šimašiumi.
Tik kelia nerimą tai, kad Vilniuje vis atsiranda naujos politikų atmainos, todėl vis dar išlieka rizika užsikrėsti jų kosminėmis idėjomis.
