L.Ašmanto žmonos Vidos Laukevičiūtės-Ašmantienės tėvas, politinis tremtinys ir kalinys Vincas Laukevičius, iki sovietinės okupacijos pačiame Birštono centre turėjo daugiau nei hektarą žemės. Atkūrus nepriklausomybę šeima net neabejojo, kad pagaliau triumfuos teisybė, – bus grąžinta kadaise nusavinta žemė, kuri priklausė kelioms Laukevičių kartoms. Bet dar 1991 metais prasidėjusi žemės susigrąžinimo istorija tęsiasi iki šiol.
„Visą gyvenimą laikiausi nuostatos, kad viskas turėtų būti pagal įstatymą. Dėl šios žemės jau buvo apie keturiasdešimt bylų. Uošviai jau mirę. Mirė ir žmonos sesuo. Žmona žemės reikalus kažkada patikėjo man. Tačiau jau ir man greitai bus laikas mirti, o rezultato nėra“, – nelinksmai kalbėjo „Lietuvos ryto“ pakalbintas 83 metų L.Ašmantas.
Nusivylė principais
„Vartydamas krūvas dokumentų, liudijančių mūsų šeimos pastangas susigrąžinti žemę, norėčiau priminti vieną jau istorinį naujųjų laikų Lietuvos momentą.
Kai 1990 m. pabaigoje buvo tvirtinama pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės programa, įvyko Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio tarybos posėdis, po kurio buvo pasiūlyta programos nepriimti. Svarbiausias trikdys buvo, kad negalima painioti šalies ūkio reformos su nusavinto turto grąžinimu. Kitaip tariant, primygtinai siūlyta paisyti moralinių kriterijų – kad nenukentėtų nusavinto turto savininkai.
Tačiau tris dešimtmečius trunkanti Laukevičių žemės susigrąžinimo byla įrodė, kad ir savininkų teisės, ir moralės ar įstatymų normos niekam neberūpi“, – įsitikinęs L.Ašmantas.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų uošvis pradėjo turėtos žemės susigrąžinimą?
– 1991 metų spalį, kai pagal galiojančius teisės aktus jau buvo galima kreiptis dėl nusavinto turto susigrąžinimo, V.Laukevičius parašė prašymą tuometiniam Birštono merui, dabar jau velioniui Antanui Zenkevičiui. Jis jau kitą dieną atsakė, kad to padaryti dar negalima, nes nėra nustatyta grąžintino turto tvarka.
Kadangi prieš tremtį V.Laukevičius prarado žemės dokumentus, negana to, sudegė Alytaus archyvas, teko ieškoti žmonių, kurie galėtų paliudyti, kokios buvo Birštone turėtos žemės ribos. Taip 1991 metų spalio 27 dieną buvo patvirtintas sklypo ribų aktas.
Tačiau tik po daugiau nei ketverių metų Prienų apylinkės teismas paskelbė nutartį, kuria pripažino, kad iš tikrųjų prieškario Lietuvos laikais V.Laukevičius Birštone turėjo 1,07 ha žemės sklypą.
Derėtų prisiminti, kad kryžiaus kelius dėl savo žemės V.Laukevičius pradėjo eiti dar sovietmečiu, kai 1956 metais sugrįžo jau iš antrosios tremties Vorkutoje. Tada jį pasikvietė Birštono vykdomojo komiteto vadovas A.Zenkevičius ir pareiškė, kad bus tvarkoma gatvė, todėl esą reikia kuo greičiau nusikelti sodą.
V.Laukevičiui neliko nieko kita, kaip tik kantriai iškasti ir persodinti išpuoselėtus vaismedžius. Susodino juos miesto valdžios nurodytoje vietoje. Kad ir kaip būtų keista, persodintas sodas suvešėjo, bet netrukus V.Laukevičius sulaukė naujo nurodymo – vėl nukelti sodą, nes jo vietoje bus statomi vykdomojo komiteto rūmai (dabartinė Birštono savivaldybė yra V.Laukevičiaus žemėje. – Red.).
Tačiau ir tai dar buvo ne pabaiga – Birštono valdžia paliepė nugriauti ir namą. Esą jis trukdysiąs naujam vykdomojo komiteto pastatui ir gadinsiąs vaizdą pro langus. Tuomet jau Laukevičiams trūko kantrybė. Jie kreipėsi į sovietines institucijas Vilniuje ir, didžiai nuostabai, jos stojo į Laukevičių pusę. Birštono valdžiai buvo liepta taip projektuoti ir statyti vykdomojo komiteto pastatą, kad jis netrukdytų Laukevičių namui.
Namas buvo išsaugotas, bet laimėjęs šį mūšį V.Laukevičius net baisiausiame sapne negalėjo susapnuoti, koks pragaras laukia dėl žemės grąžinimo.
Juk Prienų apylinkės teismas tik pripažino juridinį faktą, kad sklypas Birštone priklausė V.Laukevičiui, tačiau nepriėmė sprendimo, patvirtinančio, kad ta žemė yra jo. O štai žemės kartografavimas buvo atliktas tik po keturiolikos metų, kai V.Laukevičiaus jau nebuvo tarp gyvųjų (mirė 2003 m. – Red.). Dokumentus 2009 metais teko pasirašyti vienintelei paveldėtojai mano žmonai V.Laukevičiūtei-Ašmantienei. Ji po kiek laiko man patikėjo atstovauti jai teismuose.
– Kada Laukevičių žemėje atsirado namas, kurio savininkas jau daugelį metų bando iš jūsų šeimai priklausančios žemės atsiriekti sau sklypą?
– Apie 1960-uosius. Tuometė Birštono valdžia buvo nusprendusi jame įkurdinti vaikų darželį. Tiesa, apie tai informavo V.Laukevičių.
Jis juk negalėjo prieštarauti, tik pasakė esąs „beteisis politinis kalinys“, o su jo žeme daro kas ką nori. Po to tame pastate buvo įsikūrusi Birštono vartotojų kooperatyvo administracija.
Tas namas buvo pastatytas, bet labai ilgai kažkodėl niekas nepasirūpino, kad būtų įteisintas. Tik po dvidešimt devynerių metų susizgribta tai padaryti. Tačiau prieš tai namas jau ne kartą buvo perėjęs iš vienų savininkų rankų į kitas.
Be to, yra išlikęs 1994 metų iškalbingas dokumentas, kuriame nurodyta, kad „norint parduoti Birštono vartotojų kooperatyvo administracinį pastatą reikia pirmiausia oficialiai pasiūlyti žemės savininkui p. Laukevičiui. Jam atsisakius pastatą galima parduoti tik nusikėlimui, nes žemės sklypas aplink pastatą naujam šeimininkui nebus skiriamas“.
Nors pastatas buvo parduotas nusikėlimui, paskutinėmis 1999 metų dienomis jis vis dėlto buvo įregistruotas Registrų centre, tik be žemės. O jau 2000 metų sausio 7 dieną jį įsigijo Amerikos lietuvė Genovaitė Petrauskas.
Negana to, A.Zenkevičius pasirūpino, kad netikėtai iš Amerikos atsiradusiai moteriai šalia namo ir sklypas būtų suformuotas. Viskas vyko žaibiškai – 2001 metų liepą G.Petrauskas buvo leista įsigyti 0,0842 ha sklypą, atriektą iš V.Laukevičiaus žemės.
Bet tokią įžūlią žemgrobystę panaikino visų instancijų teismai.
Netrukus G.Petrauskas pradėjo lankyti kažkoks jaunas vyras. Tuo metu Birštone kalbėta, kad ta Amerikos lietuvė – tik pas ją atvažiuojančio jaunuolio statytinė.
Šiaip ar kitaip, G.Petrauskas ilgai namu nesidžiaugė ir nutarė jį parduoti. Pirkėjų buvo atsiradę nemažai.
Daug kas ateidavo pas V.Laukevičienę pasitarti, ar pirkti. Bet sužinoję, kad žemė turi šeimininkus, atsisakydavo pirkti. Vėliau buvo atsiradę pirkėjų, tačiau yra buvę ir taip, kad vieną dieną namą nupirkdavo, o kitą dieną jau parduodavo.
Pagaliau namą įsigijo dabartinis jo savininkas. Nuo tada ir prasidėjo užburtas teismų ratas – mūsų šeimai žemė iki šiol oficialiai negrąžinta, o namo šeimininkas reikalauja, kad aplink jį būtų suformuotas sklypas.
Mes sutikome parduoti jam tam tikro dydžio sklypą, bet tik po to, kai mums bus sugrąžinta žemė.
Juolab kad Aukščiausiasis teismas dar 2004 metų lapkritį priėmė neskundžiamą nutartį, kad žemė mums yra grąžintina. Bet naujasis namo savininkas pareiškė, kad žemės jis nepirksiąs, nes gausiąs veltui tiek, kiek panorėsiąs.
– Jei Aukščiausiasis teismas pripažino, kad jūsų šeimai žemė yra grąžintina, kodėl taip nebuvo pasielgta ir kas tai privalėjo padaryti?
– Tuo turėjo užsiimti Birštono savivaldybė. Jai privalu buvo sudaryti detalųjį planą, kuriame ir būtų nužymėtos mūsų šeimai priklausančios žemės ribos.
V.Laukevičius dažnai užeidavo pas tuometį merą A.Zenkevičių ir prašydavo, kad būtų įvykdytas Aukščiausiojo teismo sprendimas. Bet meras nesileisdavo į kalbas, dažniausiai tylėdavo.
Po kiek laiko tas detalusis planas buvo sukurtas, tačiau jis nepatiko kaimyninio namo savininkui, nors jis įsigijo jį jau po Aukščiausiojo teismo sprendimo, kuriame nurodyta, kad iš pradžių žemė turėtų būti grąžinta jos teisėtiems savininkams. Tai puikiai buvo žinoma ir Birštono savivaldybei.
Užsisuko teismų karuselė. Teismai vyksta iki šiol. Kad ir kokius sprendimus teismai priimtų, mūsų kaimynas juos skundžia. Nors žemės neturi nė metro, elgiasi lyg savo valdose – mums po langais sustatė šiukšlių konteinerius, surentė kažką panašaus į pavėsinę.
– Tai jūsų šeima iki šiol aplink namą Birštone neturi nė kiek žemės?
– Sovietinė valdžia V.Laukevičiui buvo paskyrusi apie trylika arų, o nepriklausomos Lietuvos – dar šiek tiek pridėjo ir dabar turime penkiolika arų. Namą buvo leista pasistatyti tik ant buvusio pamatų.
– Tai dabar laukiate dar vieno teismo sprendimo?
– Aš jau nebelaukiu. Visus žemės susigrąžinimo reikalus palikau tęsti dukroms.
Nusprendžiau, kad atsisakysiu man suteiktų valstybinių apdovanojimų, išsiųsiu juos į Prezidentūrą. Dėl mano darbo niekas priekaištų negalėtų turėti, nes man dirbant ministru Lietuva elektrą turėjo net valstybei kritiniais laikais.
Taip pat svarstau, kaip atsisakyti Lietuvos pilietybės neišvykstant į užsienį. Visiškai nusivyliau paties kurta valstybe, nes ji žemina savo piliečius.
Pirmiausia turiu galvoje V.Laukevičių, dėl savo valstybės du kartus kalėjusį lageriuose. Juk jis taip ir nesulaukė teismų maratono pabaigos ir žemės grąžinimo, nors tikėjo Lietuva.
Norėjo likti nežinomas
„Lietuvos rytui“ apsilankius Birštone dar pradėjusių metų pabaigoje ir pabandžius pasikalbėti su Ašmantų kaimynystėje įsikūrusiu vienos turgaviečių savininku jis atsisakė. Ruošėsi Naujųjų metų šventėms.
Vėliau šis asmuo irgi nepanoro susitikti. Tačiau bendraujant telefonu pasakojo, kad dėl žemės sklypo suformavimo bylinėjasi su Birštono savivaldybe ir L.Ašmantu.
„Tai trunka keturiolika ar aštuoniolika metų. Savivaldybė ką nors sukonstruoja, mes laimime teismą. 2021 metų sausio 5 d. Vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį, kuri akivaizdžiai prieštarauja įstatymams, nors savivaldybė mums buvo suformavusi tokį sklypą, per kurį nebūtų galima nei prieiti, nei privažiuoti prie namo.
Anksčiau buvusi namo savininkė buvo išsipirkusi žemės sklypą aplink namą, tačiau Prienų apylinkės teismas nusprendė, kad sklypas suformuotas neteisėtai. Jis buvo atimtas ir net pinigai G.Petrauskas negrąžinti“, – skundėsi verslininkas, primygtinai reikalavęs, kad nebūtų skelbiama jo pavardė.
Tačiau „Lietuvos rytas“ aptiko V.Laukevičiaus pavarde 2020 metais išleistą knygą „Su likimu nesuvestas balansas“. Joje minimas ir Ašmantų kaimynas Rimvidas Skorupskis. Būtent jis dabar ir yra namo, kurį iš pradžių įsigijo G.Petrauskas, vėliau jį perpirko Rima Kriūnaitė, o po jos – Antanas Zaronas, savininkas.
Keisti teisiniai viražai
Knygoje „Su likimu nesuvestas balansas“ taip pat pasakojama, kad 2008 metų spalį Birštono savivaldybė, kuriai jau vadovavo dabartinė jos vadovė Nijolė Dirginčienė, perdavė R.Skorupskiui detaliojo plano rengimo teises, nors V.Laukevičiaus žemė jos paveldėtojams vis dar nebuvo sugrąžinta. Šį Birštono valdžios sprendimą buvo palaiminęs Kauno apygardos ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismai.
Tačiau toks teismų sprendimas prieštaravo dar 2000 metais pateiktoms Seimo kontrolieriaus Alberto Valio išvadoms, kuriose, be kita ko, tvirtinama, kad „atsisakymas grąžinti žemę V.Laukevičiui neturi juridinio pagrindo“.
Tais pačiais metais Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje Birštono valdžiai buvo pateikęs reikalavimą laikytis nusavintos nuosavybės grąžinimą įteisinančių įstatymų ir nedelsiant grąžinti žemę V.Laukevičiui. Bet Birštonui tuo metu vadovavęs A.Zenkevičius nurodymų nepaisė.
Ar bus padėtas taškas?
Dėl galimybės suformuoti ir įsigyti sklypą aplink namą buvusioje V.Laukevičiaus žemėje R.Skorupskis su Birštono savivaldybe bylinėjasi iki šiol. Bylų maratonas, ko gero, baigtųsi, jei buvusio tremtinio paveldėtojai susigrąžintų jam priklausiusią žemę.
Paklausta, kas vis dėlto lėmė, kad iki šiol nėra įgyvendinta dar 2004 m. priimta neskundžiama Aukščiausiojo teismo nutartis, kad V.Laukevičiaus žemė yra grąžintina, ilgametė Birštono merė N.Dirginčienė „Lietuvos rytui“ aiškino, jog pagal galiojančius teisės aktus savivaldybė siekė parengti sklypo detalųjį planą: „Kodėl nepavyko jo parengti? Todėl, kad dažniausiai ir viena, ir kita pusė (L.Ašmantas ir R.Skorupskis. – Red.) nesusitardavo dėl sklypų ploto.
Abi pusės nuo 2005 metų bendrauja tik per teismus. Savivaldybė irgi įtraukta į šį procesą, o plano neįmanoma patvirtinti, nes bet kokie mūsų pasiūlymai abiem pusėms nepriimtini.
Sklypas aplink R.Skorupskio namą turi būti suformuotas, tačiau Laukevičių palikuoniams žemę būtina grąžinti natūra. Visą procesą apsunkina tai, kad vienas teismas priima vienokį sprendimą, kitas – kitokį. Mes jau net siūlėme teismams pasisamdyti ekspertus, kurie juos pakonsultuotų, nes savivaldybė tikrai nori kuo greičiau baigti šį procesą.“
Svarstydama, kodėl taip atsitiko, kad iki šiol negrąžintoje Laukevičių palikuoniams žemėje siekiama suformuoti sklypą aplink namą, kuris jau po nepriklausomybės atkūrimo buvo parduotas nusikėlimui, N.Dirginčienė prisipažino aiškaus atsakymo neturinti, nors šiame teismų procese yra dalyvavusi ir kaip Birštono administracijos vadovė, ir kaip merė.
„Tokie yra teismų, bet ne savivaldybės sprendimai. Logiškai mąstant, parduotas namas nusikėlimui turėjo būti nukeltas, o žemė Laukevičių palikuoniams grąžinta. Netrukus turėtų įvykti dar vienas teismas.
Tikimės, kad taškas šioje istorijoje pagaliau bus padėtas“, – kalbėjo Birštono merė.
