Vilnietė Aurelija „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo, jog mato daug susikaupimo visuomenėje, galbūt, yra panikuojančių, bet dauguma, anot moters, daro tai, ką gali: aukoja, padeda organizacijoms, o kai kurie – ir bando pasirūpinti savo šeimos pasiruošimo planu.
„Pradėjusi skaityti rekomendacijas, pamačiau daug neatitikimų. Nors esant ekstremaliai situacijai rekomenduojama eiti į kolektyvinės apsaugos statinius, kai kurie sužymėti netiksliai: dalis privatizuoti, kai kurie – avarinės būklės arba realiai veikiantys net neįtraukti į sąrašus. Kai kurių žemėlapyje pažymėtų kolektyvinės apsaugos statinių savininkai ar naudotojai tai, kad nelaimės atveju čia rinktųsi žmonės, sužinojo tik iš žiniasklaidos. Slėptuvių Lietuvoje mes neturime. Gal mes dar turime laiko pasiruošti?“ – klausė vilnietė.
Anot Aurelijos, solidi pagalba būtų, jei bendruomenės gautų instrukcijas, ką turėtų daryti, tuomet galėtų pasiruošti, pasirūpinti kaimynais. Bet gairių ir plano nėra.
Pačios Aurelijos kieme yra slėptuvė, kurioje įrengtas vaikų žaidimų kambarys. Vilnietė svarstė, kad turime požeminių aikštelių, muziejų su rūsiais ir kitų vietų, kurias, galbūt, būtų galima pritaikyti apsaugai.
Į redakciją paskambinusi kaunietė Ilona priminė, jog kai kurie pensinio amžiaus žmonės nemoka naudotis internetu, kur jiems rasti slėptuves? Moteris svarstė, kad, galbūt, galima į pašto dėžutes įmesti lankstinukų, kur reikėtų slėptis konkretaus namo gyventojams. Ji Kaune žino slėptuvę, kur branduolinio karo atveju galėtų slėptis septyniolika žmonių.
Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos civilinės saugos skyriaus viršininkas Donatas Gurevičius tikino, jog informacijos apie civilinę saugą buvo pakankamai visą laiką, bet jos neprireikdavo. Pastaruoju metu informacijos apie kolektyvinės apsaugos statinius gyventojai ieško išties aktyviai. Dėl įvykių Ukrainoje žmonės jaučia ne tik pyktį, bet ir baimę bei nerimą.
Kolektyvinės apsaugos statiniai ir slėptuvės, kaip paaiškino D. Gurevičius, yra pritaikyti gyventojams. Slėptuvės skirtos gyventojams, kurie ekstremaliųjų situacijų atveju valdytų visą gyventojams būtiną infrastruktūrą.
Kolektyvinės apsaugos statiniai – įvairios paskirties pastatai, skirti jei žmogus neteko gyvenamosios vietos arba reikia evakuotis iš vienos savivaldybės į kitą – tie pastatai greitai pritaikomi. Jei kolektyvinės apsaugos statinys per toli, pašnekovas ekstremalios situacijos atveju siūlo slėptis buto ar namo vietoje, kurioje nėra langų, ar rūsyje, namo automobilių stovėjimo aikštelėje, o, esant gatvėje – slėptis griovyje ar už didesnio bortelio.
Slėptuvių, kurias prisimena vyresnė karta, paskirtis, anot pašnekovo, buvo slėptis nuo branduolinio sprogimo ir sklindančios radiacijos.
Aurelija kalbėjo, jog pačiomis pirmomis dienomis daug ką padarė, ką rekomenduoja specialistai, tačiau aiškiau nepasidarė. Pavyzdžiui, nuėjus iki artimiausio taško, kuris pažymėtas kaip kolektyvinės saugos statinys, pasirodė, kad jis užrakintas, savivaldybėje pasiteiravus, kur raktas, paaiškėjo, kad šis kolektyvinės apsaugos statinys apskritai nebeveikia.
Vilnietė svarstė, kad, galbūt, reikia tvarkyti rūsį su kaimynais, bet ten yra šildymo trasos, ar ten tikrai saugi vieta? Arba slėptis tektų, kaip siūloma, griovyje.
D. Gurevičius kalbėjo, jog daugelis prisimena slėptuves, kurios apsaugo nuo tam tikros grėsmės. Karo atveju daugiabučio namo rūsys ir išvykimo krepšys suteiks ramybės ir bus ne ką prastesnis pasiruošimas ekstremaliai situacijai.
Aurelija mano, kad ruoštis turėjome nuo 2014 metų, tačiau realaus pasiruošimo nebuvo. Turime rezervų, kuriuos galime panaudoti. Turime muziejų su didžiuliais rūsiais, gyvenamųjų namų rūsius – trūksta tik gero šeimininko rankos.
Klausytojas Valdas iš Kauno kalbėjo, jog, radus pašto dėžutėje lankstinuką, kaip elgtis ekstremalios situacijos atveju, jis atsidurtų šiukšlių dėžėje. Jei prieš dešimt metų būtų pradėtos statyti slėptuvės, visuomenė būtų tiesiog juokusis.
Vilnietis Edvardas, gyvenantis Vašingtono aikštė 1, piktinosi ir klausė, ar savivaldybė žino, kiek per pastaruosius kelerius metus slėptuvių buvo privatizuotos.
Po namu buvo puiki slėptuvė, prieš metus ar dvejus ją privatizavo fizinis asmuo, įsirengia savo reikmėms.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Adomas Bužinskas aiškino, jog reikia pasitikslinti kiekvieną atvejį, bet Vilniaus miestas slėptuvių neadministruoja ir neturi, tik turi numatęs kolektyvinės apsaugos statinių.
Vilnietis komentavo, jog namo bendrijos pirmininkas daro viską, kad galėtų atgauti slėptuvę, kurioje karo atveju būtų galima paslėpti ne tik namo, bet ir aplinkinių namų gyventojus.
A. Bužinskas neslėpė: jei slėptuvė buvo parduota, jos niekas neatims, ne tokioje valstybėje gyvename, tačiau, kodėl buvo parduota reikėtų aiškintis.
Vilniaus savivaldybės atstovas taip pat pritaria: situacija Ukrainoje atkreipė dėmesį į civilinę saugą ir pasiruošimą. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo kiekvieno mūsų pasiruošimo.
Kodėl miestas neturi slėptuvių? Įstatymuose tokio poreikio nenumatyta. Jei slėptuvės yra, jas kuruoja atsakingos ministerijos.
