Slėptuvė – už keliolika tūkstančių eurų
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, savivaldybėse yra 1913 kolektyvinės apsaugos statinių, kuriuose vietos numatytos maždaug 1,2 mln. (44 proc.) šalies gyventojų.
Antradienį Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje ministrė Agnė Bilotaitė kalbėjo, kad šalis skiria pakankamą dėmesį civilinei saugai, tačiau kiek šiuo metu yra tinkamų slėptuvių Lietuvoje, ji taip ir neatsakė.
Nekilnojamojo turto skelbimų portaluose galima rasti keletą parduodamų sovietmečiu įrengtų slėptuvių: susisiekus su jas parduodančiais NT brokeriais paaiškėjo, kad viena kone 100 kv.m ploto Kaune jau parduota, ja domėtasi dar iki konflikto Ukrainoje, norėta naudoti sandėliavimui.
Dar viena slėptuvė už 11 tūkst. eurų Kaune parduodama Kalantos gatvėje. Kaip pasakojo ją parduodanti NT brokerė, per 12 darbo metų tokį objektą pardavinėti tenka pirmą kartą. O susidomėjimas ja pastarąsias porą savaičių didesnis nei įprastai.
Susisiekus su slėptuvę A. Juozapavičiaus prospekte Kaune už 13,5 tūkst. eurų parduodančiu vyru, šis pasakojo, jog pastarosiomis dienomis sulaukė tik vieno susidomėjusio žmogaus skambučio. Tiesa, kokiam tikslui šis ieškojo tokio objekto, nesidomėjo.
Anot slėptuvę 1956-ųjų statybos daugiabučio rūsyje parduodančio kauniečio, anksčiau panašios slėptuvės buvo populiarios įrengti pabėgimo kambariams. Iki parduodant šios, kone 100 kv.m ploto patalpos, stovėjo tuščios. Paklaustas, ar nekilo minties slėptuvę pasilikti sau, nė nesudvejojo – „ne“. Netiki, kad ji padėtų karo atveju.
Vilniuje šiuo metu parduodama viena slėptuvė, kurios kaina – 85 tūkst. eurų.
Paklaustas, kiek ir kokių Vilniuje turime sovietmečiu įrengtų gelžbetoninių statinių, skirtų apsaugoti oro pavojaus ar karo atveju, bei kuo slėptuvės virtusios šiandien, „Gatvės gyvos“ įkūrėjas Albertas Kazlauskas priminė įvairiausių jų transformacijų: vienos slėptuvės buvo paverstos sandėliavimo patalpomis, perdarytos į gyvenamąsias patalpas – butus be langų, pavyzdžiui, Senamiestyje, yra slėptuvių, pritaikytų naktiniams klubams, barams, boulingo klubams. A. Kazlauskui teko matyti ir slėptuvėje įrengtą šunų dresiravimo aikštelę, jose veikia sporto klubai – viskas priklauso nuo savininko fantazijos.
Anot A. Kazlausko, kalbant apie buvusias slėptuvas, daugiausia jų – netoli miesto centro ar pramonės zonose, greta gamyklų. Tik sovietmečio pabaigoje daugiau slėptuvių pradėta statyti gyvenamuosiuose rajonuose. Buvo svarbu, kad prireikus žmogus galėtų nedelsdamas pasislėpti, o gamyklos buvo vienos pagrindinių darboviečių, tad slėptuvių greta jų įrengta nemažai.
Kone daugiausia vilniečių dėmesio sulaukia slėptuvė Antakalnyje, kurioje veikė naktinis klubas „Bombiakas“, mat jo vieta išties įdomi: šalia mokykla, bažnyčia su vienuolynu, o klube vykdavo įvairūs vakarėliai. Dar vienas naktinis klubas nuo 2000 metų veikęs bunkeryje – „Vault“, neseniai tą slėptuvę nugriovė ją įsigiję naujieji savininkai.
Slėptuvės, anot pašnekovo, galėjo būti kelių tipų: vienos buvo atskiri inžineriniai statiniai, kitos – pastato dalimis. Šių, kone trijų šimtų sostinėje įrengtų slėptuvių funkcija buvo apsisaugoti, jei mieste prasidėtų karo veiksmai. Nepaisant to, kad jos buvo sujungtos su pastatais, būdavo puikiai izoliuotos: patalpos sandarios, durys hermetiškos, į slėptuvę tiekiamas šviežias oras, kaupiamos maisto atsargos – viskas, kas svarbu išgyventi keletą dienų.
Kaip pasakojo pašnekovas, jo su žmona įsigyta slėptuvė buvo neblogos būklės, įmonė, kuriai ji priklausė, slėptuvę laikė tokią, kokia ji buvo įrengta sovietmečiu, tereikėjo ją iškuopti, įvesti elektrą. Dalis sunkiosios įrangos: durys, vėdinimo įranga, stelažai miegoti – buvo išlikę.
Slėptuvių, anot A. Kazlausko, buvo ir daugelyje kitų miestų, ne tik didmiesčiuose, ir ne po vieną. Sostinėje jų buvo keli šimtai, daug jų ir Panevėžyje, Alytuje. Tiesa, tos slėptuvės nėra naudojamos, Vilniuje jos praktiškai visos privatizuotos. Panevėžyje ar Alytuje, tikėtina, rastume apleistą ištisą gamybinį kompleksą, kuriame slėptuvė trisdešimt metų taip ir nebuvo naudojama.
Mažai kas žino, kad baras Goštauto gatvėje įkurtas buvusioje slėptuvėje, nors nėra jokių tą išduodančių ženklų.
Architektai iškėlė svarbų klausimą
Ukrainoje vykstant karui, žmonės, pasigirdus sirenoms, glaudžiasi slėptuvėse. Lietuvoje pradėta svarstyti: kur, prireikus slėptųsi lietuviai. Lietuvos architektų rūmų tarybos narys, architektas Tumas Mazūras LAR tinklapyje paskelbė komentarą ir pakvietė diskusijai.
„Ką turime šiandien? Ar kas nors žinote, kur yra artimiausia slėptuvė? Jeigu kažkas žino – ar tai žinoma ir jų šeimų nariams?“ – rašė architektas.
Išties, yra civiliniam saugumui skirti tinklapiai, vaizdo įrašų, interaktyvių žemėlapių, kuriuose parodyti kolektyvinės saugos statiniai, lankstinukų. Kaip kolektyvinės saugos pastatai daugiausia numatyti antžeminiai pastatai, nuotraukose net pateikiama, kaip žmonės apgyvendinami sporto salėse.
„Dar yra parašyta apie slėptuves valstybinėse įstaigose – gal jos ten ir yra, tačiau patikrinus Vilniaus slėptuvių žemėlapį visi objektai labiau primena miesto ugdymo įstaigų sąrašą negu slėptuvių žemėlapį. Tiesa, yra nurodyti du rūsiai (T. Ševčenkos g.17 ir Vokiečių g. 6) ir požeminė automobilių aikštelė. Puslapyje minimų slėptuvių vyriausybinėse įstaigose interaktyviame žemėlapyje tiesiog nėra parodyta, todėl klausimas, ar miestiečiai galės ten pasislėpti. Nesiimu spręsti, kokio dydžio yra tie keli slėptuvių plane nurodyti rūsiai ir kiek žmonių ten gali tilpti.
Kituose Lietuvos miestuose situacija identiška – mokyklos, klubai, darželiai… Kaune kaip slėptuvės nurodytos kelios požeminės perėjos. Gal ir neblogai, tik čia besislepiantys žmonės nebus apsaugoti nei nuo šalčio, nei nuo „kritulių“, nei nuo radioaktyvių dulkių. Tas pats, kaip slėptis po tiltu.
Požeminė saugykla Gedimino prospekte gal ir neblogas sprendimas, tačiau jos sandariai neuždarius nuo išorės grės tokie patys pavojai kaip ir požeminėje perėjoje. Tuo tarpu mums reikia slėptuvių, kur turėtume pasislėpti ne nuo vėjo ar nuo lietaus. Sporto salėse tikrai nesijausime saugūs krentant sviediniams ir raketoms“, – rašė architektas.
Architektų rūmų Tarybos nuomone, architektai ir konstruktoriai, kaip statybos srities specialistai, galėtų pasiūlyti sprendimą. „Mes rengiame pastatų projektus ir žinome jų specifiką, mes žinome, kuriuose miestų pastatuose kokio dydžio požeminės dalys numatytos, nes patys rengiame tuos projektus. Mes, pasitelkę konstruktorius, galime pasiūlyti sprendimus, kaip tą įgyvendinti.
Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Suomiai, pradėję investuoti Lietuvoje, buvo nustebę dėl dviejų dalykų: pirma, kad administraciniai pastatai gali būti be automatinių gesinimo sistemų ir, antra, kad nėra jokių reikalavimų įrengti slėptuves pastate dirbančių žmonių skaičiui, jiems natūraliai kilo klausimas: „..o tai ką, Lietuva nesiriboja su Rusija?“, arba „negali būti, gal jūs turite kokią nepriklausomą valstybinių slėptuvių sistemą?“
Suomijoje visuose pastatuose, kur nuolat būna, dirba ar mokosi žmonės turi būti atominės slėptuvės, kuriose tilptų pastate esantys žmonės. Jų įrengimui nustatyti tam tikri reikalavimai, kaip išlyga jos gali būti numatytos požeminėse automobilių saugyklose, tačiau pastato operatorius turi turėti galimybę per dvi valandas modifikuoti suplanavimą taip, kad dalis patalpos būtų pritaikoma žmonių poreikiams: su visomis inžinerinėmis sistemomis, lovomis, antklodėmis ir vandens atsargomis kelioms paroms.
Techniniai reikalavimai savaime. Ir jie visa tai turi. Tuo tarpu mes iki praėjusio ketvirtadienio ramiai snaudėme, nes atrodė, kad pasaulis rožinis. Ir klausimas, ar turime pakankamai laiko pasivyti prarastą laiką…
Ką, mūsų manymu, reikėtų daryti? Mūsų miestuose yra daug pastatų su požeminėmis automobilių saugyklomis. Taryba inicijuoja specialistų grupę, kuri išgrynintų, kokie konstrukciniai inžineriniai kriterijai – laikančiųjų konstrukcijų tinklas, pastato konstrukcija, patalpos gylis nuo žemės paviršiaus, grunto storis virš saugyklos denginio, atstumas iki išėjimo, hermetizavimo galimybė – yra gyvybiškai svarbūs slėptuvės įrengimui.
Pirmiausia planuojame išleisti rekomendacijų paketą, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir ką reikėtų padaryti, pritaikant požeminę pastato dalį slėptuvei. Tada kviesime visus Rūmų narius jungtis prie šios iniciatyvos ir peržiūrėti savo rengtus projektus atrenkant, kurie pastatai geriausiai tinka slėptuvių įrengimui ir informuoti pastatų užsakovus ar valdytojus.
Labai svarbu, kad slėptuvių išdėstymas per visą šalį būtų kuo tolygesnis, todėl kviesime jungtis visus Lietuvos architektus. Taip pat kviesime prie šios iniciatyvos prisijungti civilinės saugos sistemos, PAGD, atsakingus savivaldybės specialistus, kad maksimaliai pagreitinti procesą.
Informaciją ir rekomendacijas būtinai reikėtų išplatinti daugiabučių gyvenamųjų namų bendrijoms ir padėti jiems suprasti, kaip teisingai įsirengti slėptuves ten, kur jas tikslinga daryti: rūsiuose, požeminėse saugyklose, požeminiuose kolektoriuose.
Šiuo klausimu planuojame skubiai kreiptis į savivaldybes, į Vyriausybę, kad būtų ieškoma galimybių padėti įmonėms, bendrijoms slėptuves įsirengti. Esame numatę paruošti normatyvą, kuris apibrėžtų kaip visuose naujai projektuojamuose pastatuose turėtų būti įrengtos patikimos slėptuvės. Tikėkimės, kad jų niekada neprireiks, nes nebūtų nieko baisiau, kaip graužti nagus ir galvoti apie tai, „…kur mes buvome vakar?…“ – rašė architektas.
Ragina likti ramiems
Vilniaus savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Adomas Bužinskas portalui lrytas.lt komentavo, jog Vilniaus miesto savivaldybė turi paruošusi nuoseklų ekstremaliųjų situacijų valdymo planą, kuris galėtų būti aktyvuojamas ne tik karinio konflikto atveju, bet ir susidarius kitoms ekstremalioms situacijoms.
Sostinėje iš kitų savivaldybių evakuotų gyventojų arba namų netekusių gyventojų apgyvendinimui yra numatyti kolektyvinės apsaugos statiniai, tiesa, kiek jų sostinėje, savivaldybė nenurodė. Teigiama, kad kaip laikinosios slėptuvės, esant poreikiui, būtų naudojami gyvenamųjų ar kitokios paskirties pastatų rūsiai, požeminiai garažai ir kitos panašaus pobūdžio patalpos.
„Tačiau gyventojų prašome išlikti ramiems – šiuo metu poreikio atlikti paruošiamuosius veiksmus nėra, tiesioginis pavojus šaliai ir jos piliečių saugumui negresia. Taip pat nerekomenduojama išgryninti ir namuose laikyti didelių sumų grynųjų pinigų, prašoma tikrinti informaciją, kuria gyventojai dalijasi su artimaisiais ir nepasiduoti įvairioms provokacijoms, kurių tikslas – išgąsdinti gyventojus ir sukelti chaosą visuomenėje“, – komentavo A. Bužinskas.
Susisiekus su Ingalinos rajono savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos pirmininke Jūrate Balinskiene, ši nurodė, jog yra kolektyvinės apsaugos statinių, o dalis jų jau buvo naudoti suvaldant nelegalių migrantų krizę, sąrašas. Šiuo metu tokie pastatai paruošti apgyvendinti į Lietuvą atvykstantiems ukrainiečiams, prireikus būtų skirti vietos gyventojams, jei šie, prasidėjus karo veiksmams, netektų namų.
