Rūpinasi pažeidžiamiausiais
Skaičiuojama, jog Lietuvoje socialinio būsto laukia daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių (šeimų) – ir šis skaičius bėgant metams mažai keičiasi. Tiesa, socialinio būsto samprata Lietuvoje, bent jau kol kas, paprasta – tai būstas visuomenės paribiuose atsidūrusiems žmonėms.
„Užsienio šalyse požiūris į socialinį būstą priklauso, visų pirma, nuo šalies ekonominių galimybių. Vienos šalys, pavyzdžiui, Švedija, garantuoja aprūpinimą atitinkamos kokybės būstu už prieinamą kainą visiems šalies gyventojams, kurie kreipiasi pagalbos. Visgi, analizuojant tikslinę literatūrą, radau pastebėjimą, kad žmonių, kurie neturi nuosavo būsto ir kreipiasi į valstybę, kad ši jį suteiktų, net ir tokioje socialiai teisingoje šalyje, socialinis statusas vertinamas kaip žemesnis“, – kalbėjo architektas A. Bakšys.
Švedijoje terminas „socialinis būstas“ nevartojamas. Šį sektorių sudaro nuomojami būstai, priklausantys savivaldybių būsto bendrovėms, kurių teisinė forma yra akcinės bendrovės (ribotos atsakomybės bendrovės). Daugeliu atvejų vietos valdžios institucijos valdo visas jų akcijas.
„Daugelyje išsivysčiusių šalių būstas yra itin brangi prekė ir ne visi gali jį įgyti. Dėsninga tai, kad ekonomiškai stiprios ir politiškai stabilios šalys, besivadovaudamos gerovės valstybės principais, stengiasi būstą užtikrinti visiems šalies piliečiams, neatsižvelgdamos į jų pajamų „lubas“. Tam pasitelkiamos įkurtos būstų asociacijos, asociacijų įkurtos būsto finansavimo užtikrinimo / laidavimo struktūros, privatus kapitalas, valstybės (savivaldybių) asignavimai, teikiamos subsidijos mainais už būsto naudojimą socialiniams tikslams.
Nekilnojamojo turto kainos auga ir mūsų šalyje, dėl ko kai kuriems žmonėms nuosavas būstas ateityje gali tapti nebepasiekiamu tikslu“, – atkreipė dėmesį architektas.
Čekijoje valstybės pagalba aprūpinant būstu teikiama tik tiems asmenims, kurie kokybiško ir už prieinamą kainą būsto negali įsigyti rinkoje. Dažniausiai tai – bedarbiai, neįgalūs, pagyvenę, vieniši asmenys. Panašus modelis taikomas ir Lietuvoje.
Praėjusių metų pabaigoje nekilnojamojo turto plėtotojai ir Lietuvoje nebevyniojo žodžių į vatą: ateityje būstas gali tapti turtingųjų privilegija.
„Kai kuriose šalyse valstybė (savivaldybės) tiesiogiai ar per įvairias valstybines įmones, valstybės reguliuojamas nepelno siekiančias organizacijas ir pan. būsto rinkoje dalyvauja stambaus statytojo teisėmis ir taip daro įtaką prieinamoms būstų nuomos kainoms, t. y. stato būstus ir juos nuomoja, taip užtikrindamos visuotinai prieinamą būstą. Taip atsiranda galimybė (valstybės lygmeniu) paveikti būsto nuomos rinkos kainas ir jas padaryti prieinamesnes“, – kalbėjo architektas.
Proga – pakeisti gyvenimą
Lietuvos teisinė sistema – orientuota į šalies piliečių gerovės bei kokybiškos gyvensenos užtikrinimą. Tam tikslui kuriami arba tobulinami įstatymai, strategijos, programos, nukreiptos formuojant pozityvią socialinio būsto politiką bei siekiant atitinkamo rezultato – t. y. užtikrinant šalies gyventojų teisę į būstą arba garantuojant (atitinkamose situacijose) socialinį būstą. Tai numatantys teisės aktai garantuoja esminę nuostatą – teisę į būstą.
Tačiau, Lietuvos valstybė, praktiškai, nereguliuoja būsto sektoriaus – nėra reguliuojamos būsto kainos ir būsto paskirstymas, plačiąja prasme tai yra palikta rinkai. Apsiribojama subsidijų (socialinio būsto arba atitinkamų išmokų) suteikimu, atsižvelgiant į prašančio / besikreipiančio pajamas, turtą – valstybė remia atskiras gyventojų grupes, bet socialinis būstas nėra prieinamas visiems gyventojams kaip Danijoje, Nyderlanduose, Švedijoje.
„Vilniaus miesto savivaldybė sostinės Pilaitės ir Naujosios Vilnios rajonuose 2005–2017 metais pastatė aštuonis daugiabučius namus, skirtus socialinėms visuomenės reikmėms. Tai – labai sveikintina, tačiau nauji socialinio būsto reikmėms skirti daugiabučiai gyvenamieji namai mieste statomi gana atokiuose sostinės rajonuose. Vienoje vietoje koncentruojant šios socialinės paskirties statinius, tas ateityje gali suponuoti segregaciją arba, kitaip tariant, socialinių problemų židinius urbanistiniame miesto audinyje.
Viena vertus, tokia miesto administracijos, kuri yra atsakinga už socialinio būsto fondo plėtrą ir besikreipiančių gyventojų aprūpinimą (socialiniu) būstu, pozicija yra suprantama – gerose miesto vietose esantys žemės sklypai yra išnuomojami arba rinkos kaina (arba artima jai) parduodami stambiems nekilnojamojo turto vystytojams, nes už gautas lėšas galima pastatyti daugiau (būtent, daugiau) socialinėms reikmėms skirto būsto (kvadratinių metrų), bet nėra atsižvelgiama į šio tipo būsto poreikius arba jie minimalizuojami tik iki pagrindinių žmogaus poreikių realizavimo – t. y. tik suteikiant stogą virš galvos.
Ir šiame formaliame aprūpinimo būstu procese nėra svarbu arba į tai (gal dėl valstybės, savivaldybės finansinio „neįgalumo“) nėra kreipiamas dėmesys, kad žmonėms, kurie gyvens šiame nebrangaus biudžetinio būsto rajone, kaip ir visiems, reikia lengvai pasiekiamų paslaugų, išvystytos infrastruktūros (mokyklų, gydymo įstaigų, viešojo transporto ir t. t.), kas dažnai nėra įmanoma miesto administracijos numatytuose socialinio būsto vystymo teritorijose.
Taip programuojama segregacija. Vienoje vietoje koncentruojant tokius būstus, bėgant laikui jie gali tapti getais, apie kurių egzistavimą nenorėsime žinoti. Savo baigiamajame magistro darbe (vadovė doc. dr. Jūratė Šliogerienė) rašydamas apie socialinio būsto problematikas, siūliau, kad socialinius būstus reikia išskaidyti, reglamentuojant jų kiekį viename rajone, daugiabutyje ar net laiptinėje.
Viena vertus, mes esame vienos visuomenės nariai ir turime suprasti kitus žmones, kuriems mažiau pasisekė. Žinoma, gali būti ir taip, kad tiesiogiai susidūrus su socialinio būsto kaimynyste empatija savo artimam gali pasitraukti į antrą planą“, – komentavo architektas.
Architektas neabejoja: jei žmogus gyvena geresnėje aplinkoje, jis turi galimybę „vartoti“ kokybišką aplinką bei bendrauti su kitokiais žmonėmis, kas gali suponuoti ir pozityvius asmens gyvenimo būdo, kurio didžioji dalis visuomenės netoleruoja arba vertina kaip nepriimtiną, pokyčius.
Imasi ir naujų idėjų
2021 m. liepos mėnesį įsigaliojo Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimas, kuriuo leidžiama didinti užstatymo intensyvumą, dalį numatomų statyti / pastatytų būstų perleidžiant savivaldybės socialinio būsto fondui, t. y. ne mažiau kaip 20 ir ne daugiau kaip 30 proc. papildomai (dėl leidžiamojo užstatymo intensyvumo rodiklių reikšmių skirtumo) gauto šiose teritorijose pastatytų naujų pastatų naudingojo ar pagrindinio ploto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka kaip socialinį būstą ar savivaldybės būstą perduoti savivaldybei nuosavybės teise į savivaldybės būsto fondą.
Vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis komentavo, jog bendrajame plane įvardytos netgi teritorijos, kuriose būtų galima taikyti tokį modelį, tačiau bent jau kol kas tokių projektų vystoma nėra.
„Mūsų vertinimu, socialinio ar municipalinio būsto atsiradimas privačiai vystomuose projektuose yra gera galimybė papildyti savivaldybės būsto fondą, integruoti socialiai silpnesnius gyventojus, tokiu būdu miestas galėtų sukurti socialinius būstus ten, kur negali nupirkti“, – mano vyriausiasis sostinės architektas.
Panašiu keliu eina Danija. 2018 metų pabaigoje Danijos parlamentas patvirtino planą, kuriame daug dėmesio skirta socialiai remtinų gyventojų ir etninių bendruomenių, gyvenančių socialiniuose būstuose, klausimams. Pavyzdžiui, nugriauti arba pertvarkyti iki 60 proc. socialinio būsto penkiolikoje gyvenamųjų rajonų, kuriuos Vyriausybė įvardija kaip socialinio geto zonas. Daugiausia Danijoje esančio socialinio būsto yra priemiesčiuose. Tarkime, Kopenhagoje socialinis būstas sudaro apie 20 proc. viso būsto rinkos.
Siekdama užtikrinti įvairų kokybiškų socialinių butų pasirinkimą ir subalansuoti gyventojų sudėtį, Danijos Vyriausybė priėmė Planavimo įstatymo pataisas, kurios leidžia savivaldybėms reikalauti, kad iki 25 proc. viso būsto fondo būtų rezervuota socialiniam būstui – tai galioja vystant naujus projektus bei jau susiformavusiose teritorijose.
„Naujakuriai, kurie ima paskolas ar už uždirbtus pinigus perka būstus, nenori gyventi socialinio būsto kaimynystėje. Tai – kompleksinė problema. Žmonės turi po truputį suvokti, kad tai, ko mes nenorime matyti, egzistuoja šalia. Priimama įstatymo pataisa ir manoma, kad viskas veiks. Tačiau, tam reikia laiko.
Kas gali statytoją priversti pasielgti socialiai teisingai? Pelnas.
Jei jam leista pastatyti daugiau, tačiau dalį jis privalo skirti socialinėms reikmėms, galbūt, tai jam vis tiek naudinga. Pelnas – vienas akstinų, kuris šį procesą gali paveikti. Apeliuoti į socialinę atsakomybę, turbūt, bent jau šiuo nekilnojamojo turto kainų augimo metu, naivu. Bet, kryptis teisinga ir labai galima. Tačiau tam reikalingi socialūs pokyčiai. Kiekvieno iš mūsų“, – mano pašnekovas.
Beje, svarbu priminti, jog 2019 metais Europos šiuolaikinės architektūros Mieso van der Rohe prizas įteiktas 530 butų transformavusiam projektui „Grand Parc Bordeaux“, kurio autoriai – „Lacaton & Vassal architectes“, „Frédéric Druot Architecture“ ir „Christophe Hutin Architecture“, projekto architektai Anne Lacaton, Jean Philippe Vassal, Frederic Druot, Christophe Hutin. Inovatyvi trijų milžiniškų daugiabučių renovacija Bordo, Prancūzijoje, gerokai pakeitė pastatų erdvių ir gyvenimo kokybę.
Projekto užsakovas – Bordo komunalinio butų ūkio valdytojas – teigė, kad renovacijos kaštai vienam būstui siekė 50 tūkst. eurų be PVM, tačiau nuomos kainos nepakilo ir gyventojams net nereikėjo išsikelti statybų laikotarpiu.
Pilotas.lt rašė apie Karališkosios britų architektų sąjungos (RIBA) Stirlingo premijos 2019 metų laureatus, vaizdžiai pademonstravusius, kaip turėtų atrodyti šiuolaikinė socialinė statyba. Apdovanotą socialinį projektą Norvičiuje, Goldsmith gatvėje, sudaro 105 būstai, pastatyti laikantis pasyviųjų namų standartų (arch. „Mikhail Riches“ su C.Hawley). Teigiama, kad standartinio būsto šildymo kaštai per metus čia neviršija 150 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie 170 eurų). Tai – didžiausias pasyviųjų būstų kompleksas visoje Jungtinėje Karalystėje.
