Žalioji infrastruktūra ir saulės energija – vystomi kartu?
„Vis dažniau galime matyti apželdintus stogus, bičių avilius ant pastatų, mikroūkininkavimą balkonuose ir kitas panašias tendencijas. Visa tai veda prie tvaresnio gyvenimo, didesnės biologinės įvairovės išsaugojimo ir klimato kaitos padarinių mažinimo. Prie to prisideda ir saulės energija“, – pastebi Vilniuje ir Kauno mokslo ir technologijų parke įsikūrusios įmonės vadovas Tomas Šimanauskas.
Pasaulyje daugėja pavyzdžių, kai žalioji infrastruktūra ir saulės energija gali būtų vystomos kartu. Pietų Europos ir Skandinavijos miestams gyvybiškai svarbias žaliąsias zonas praplečiantis sprendimas vis dažniau atsiranda ir Lietuvos miestų projektuose. Kadaise naudoti laisvalaikiui ir pramogoms, dabar stogai yra tvaresnės energijos generavimo vieta ir praverčia lietaus vandeniui surinkti, termoizoliacijai ar miesto sodininkystei. Pokyčius ir žaliosios gamtos poreikį čia pat, namuose, dar labiau paskatino pandeminiai apribojimai.
„Tinkamai parinkus augalus ir sprendimus, žalieji stogai bei saulės elektrinės gali būti ant vieno stogo. Pavyzdžiui, saulės modulių duodamas šešėlis gali apsaugoti augalus nuo didelės kaitros vasaros metu“, – akcentuoja T. Šimanauskas.
Pirmieji šalyje pritaikė fasado apželdinimo naujoves
Tvarios energijos sprendimų kūrėjams antrina ir Vilniaus botanikos sodo mokslininkas, kolekcijų skyriaus vadovas dr. D. Ryliškis. Mokslininkas kartu su komanda prisidėjo prie Lietuvoje kol kas vienintelio „Žaliojo namo“ kūrimo. Prieš penketą metų architektas Rolandas Palekas ir VU Botanikos sodo komanda apželdino laboratorijos-administracijos pastatą.
Sprendimas buvo apdovanotas Europos sodų asociacijos (European Garden Association – „Natur im Garden Intenational“) Berlyne. Lietuvius tarptautinė komisija įvertino už inovatyvią sodininkystės idėją urbanizuotoje aplinkoje.
„Taikėme vertikalųjį ir horizontalųjį želdinimą – žalias ne tik stogas, bet ir fasadas. Augalus ant stogo sodinome keliais etapais: pirmiausia apgyvendinome krūmus – sidabrakrūmius forzicijas, hortenzijas, taip pat lianas, sausmedžius. Vėliau sodinome žolinius augalus iš vazonų: levandas, šalavijus, čiobrelius ir kitus. Galiausiai sėjome vienmetes ir daugiametes gėles“, – prisimena mokslininkas.
Tokia didelė žalėsių įvairovė nėra būdinga šalies miestų pastatams. Lietuviai dažniausiai renkasi ant stogų užkelti šalčiui atsparius sumedėjusius augalus – krūmus, puskrūmius. Žalumynus apželdintojai sodina specialiuose dirvožemio konteineriuose, įrengia hidroizoliacines sistemas. Dėl šių papildomų sluoksnių pagerėja pastatų termoizoliacija.
Ateityje – daugiau lianų?
„Iššūkiai, su kuriais susiduriame Lietuvoje, labai susiję su klimato sąlygomis – dažniausiai naudojame vadinamąjį sunkųjį apželdinimą, kuriam reikalingas didelis žemių kiekis. Dėl to dažnai reikia rinktis tvirtesnes pastato konstrukcijas. Mūsų atveju „ Žaliojo namo „ viršutinį, trečiąjį, aukštą teko perstatyti, kad stogas galėtų išlaikyti daugiau svorio“, – pastebi dr. D. Ryliškis.
Vis dėlto, biurų ir visuomeninių pastatų stogai su želdynais, mokslininko nuomone, vis dar išlieka atrakcija, traukos objektu ir poilsio vieta. „Tai labiau komforto kūrimui skirtas sprendimas, nes mūsų didžiuosiuose miestuose, palyginti su Pietų ir Centrinės Europos peizažu, nestinga žalių erdvių, turime miškingų zonų“, – sako Vilniaus universiteto botanikos sodo kolekcijų skyriaus vadovas.
Vienas naujesnių susidomėjimo objektų yra Lietuvoje daug potencialo turintis fasadų apželdinimas lianomis, pavyzdžiui, vinvyčiu. Vienas geriausių to pavyzdžių – Vilniuje, Šiaurės miestelyje, esantis parduotuvių komplekso pastatas. Kalbėdamas apie tokio pastatų apželdinimo specialistų rengimą, mokslininkas džiaugiasi, kad per pastarąjį dešimtmetį tokių specialistų skaičiai išaugo, o jo paties buvę studentai stažuojasi Italijoje, Skandinavijos šalyse.
