Bet ar viskas taip blogai? Kaip kasmet augančią šalies sostinę mato architektas ir legendinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas?
„Vilnių labai myliu, tai – nuostabus miestas. Kai myli, draugauji, domiesi, atsiranda ryšių ir idėjų. Komentuojant, koks man kaip architektui, urbanistui atrodo Vilnius, tai jis gerokai nukentėjo sovietmečiu. Nekalbant, kiek nukentėjo paveldas. Segregacinė sistema miesto planavime buvo labai išvystyta. Tuomet pastatyti miegamieji rajonai, gyvenimas atskirtas nuo centro, kas dabar, suprantama, nėra geras dalykas. Kalbant apie tolesnę Vilniaus plėtrą, didele problema išlieka sovietiniai rajonai“, – „Žinių radijo“ laidoje „Įdėmiai klausom“ kalbėjo architektas.
Jo manymu, kalbant apie sovietinius rajonus, būtini kompleksiniai sprendimai. Jei bus renovuojami pavieniai namai, tas nieko nepakeis. Viena vertus, Vilnius ir Kaunas labai vėluoja su renovacija. Kita vertus, vieną dieną gali paaiškėti, kad, galbūt, tų daugiabučių nebeverta renovuoti, kad, galimai, geresnis kelias sovietinius rajonus griauti ir statyti normalų miestą. Pirmieji sovietiniai gyvenamieji namai Antakalnyje, Naujamiestyje, anot architekto, labai prastos kokybės, tačiau puikiose vietose. „Kartais nesuprantu: Antakalnis skamba išdidžiai, jo puikus įvaizdis, bet kai pasižiūri, yra nemažai apleistų vietų“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.
Šnipiškės, architekto akimis, taip pat pasikeitė, nors kol kas tai – vis dar chaotiška teritorija. „Jei Šnipiškės toliau bus vystomos kvartalais, kur žiūrima visumos, kompozicijos, bus labai gerai. Kalbant apie miestą, jį reikia humanizuoti: daugiau želdinių, vietų komercijai, pėsčiųjų, dviračių takai – pagrindinis dalykas, kad žmonėms būtų patogu. Kita vertus, nereikia perlenkti lazdos, nes neturime puikiai išvystyto viešojo transporto. Nėra teisinga į kampą spausti vilniečio, kad jis nebegalėtų niekur privažiuoti. Viskas turi būti darnu. Būtina ieškoti balanso“, – mano architektas.
Dar vieno – sostinės Stoties rajono – konversiją A. Kaušpėdas taip pat palaiko. Sostinės centras, architekto akimis, turi vystytis, plėtotis, humanizuotis. Laukai, nukloti bėgiais, pašnekovo manymu, nereikalingi – juos galima sukišti po žeme ir kurti nuostabų miestą. Stoties rajone gali iškilti daugybė gyvenamųjų namų. Architektas neabejoja – čia įmanoma sukurti į Paupį panašų rajoną.
Architektas nepritaria idėjai autobusų ar geležinkelio stotį iškelti į miesto pakraštį, tačiau palaikytų planus susisiekimui skirta infrastruktūra neužimti žemės, nes žemės paviršius reikalingas žmonėms. Visa infrastruktūra turėtų būti po žeme. Norvegai, anot pašnekovo, turi daugiau kaip tūkstantį tunelių, daugybę tiltų – jie sugeba tą padaryti. Ir mes, neabejoja architektas, tą galime padaryti. Dabar pigūs pinigai, galima įgyvendinti daug projektų, nes turime puikių architektų, statybininkų.
Trūksta tik politinės valios, Vyriausybės bendradarbiavimo su Vilniaus miestu. Vyksta amžini karai, stumdymasis, teismai, nesugebėjimas suorganizuoti konkursų – tai kažkoks nesusipratimas.
„Pavyzdys – buvusieji Koncertų ir sporto rūmai. Kiek jie gali stovėti? Paskutinį kartą čia grojome 2002 metais, tuomet juos uždarė. Viduryje miesto iki šiol stovi naudotinas pastatas, tik jį reikia pritaikyti“, – komentavo architektas.
Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį A. Kaušpėdas pasiūlė kontraversiškai įvertintą projektą – atstatyti Gedimino pilį. „Šiuo metu nėra palankus kontekstas – koronavirusas, emigrantų krizė, bet vėlliau bus galima prisiminti tokius ambicingus projektus kaip šis. Man visiškai aišku, kad reikia atkurti Vilniaus Aukštutinę pilį tokią, kokią ją pastatė Vytautas.
Prieš 1419-ųjų gaisrą sostinėje stovėjo medinė pilis su mūro elementais. Vytautas pastatė naują, gotikinę pilį. Sakoma trūksta informacijos: autentiškos informacijos reikia ieškoti. Pasitelkiami vis tie patys keli šaltiniai. Informacijos yra Maskvos, Varšuvos, galbūt, Berlyno, Romos archyvuose. Kažkas turi finansuoti tą, reikia ieškoti šaltinių. Galbūt nerasime baigtinio projekto, bet galime rasti idėjų ir liudijimų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Architektų komanda dvejus metus dirbo prie šio projekto, nuveiktas didelis darbas, bet jie, pripažįsta, nesiekė padaryti baigtinio projekto, labiau – sužadinti fantaziją: maždaug tokie buvo tūriai, spalva, parodyti, kaip atstatyta pilis paveiktų miesto kraštovaizdį. „Reikalingas apsisprendimas: kai kas gąsdina, kad prarasime UNESCO apsaugą. Kodėl jos nepraradome atstatę Valdovų rūmus? Čia yra kalbos žmonių, kurie bijo, nenori prisiimti atsakomybės. Atsakomybę ir valią turi parodyti patys vilniečiai“, – komentavo A. Kaušpėdas.
Kalbėdamas apie šiuolaikinę architektūrą, architektas gyrė kolegų darbus. „Lietuvos architektai gana aukšto profesionalumo. Architekto Rolando Paleko architektų studijos suprojektuota VU biblioteka – tarptautinio lygio šedevras, Audriaus Ambraso architektų biuro suprojektuotas banko „Swedbank“ kompleksas, Alfredo Trimonio „Pirklių klubas“. Mes didžiuojamės „Antakalnio terasomis“, Valstybės saugumo departamento kompleksu. Yra daug projektų, kurie tavo gyvenimą įprasmina. Tuo ir gera architektūra, kad kažkas po tavęs lieka“, – neabejoja A. Kaušpėdas.
Ar Vilnių reikia intensyvinti, daugiau statyti centre? „Manau, kad tai – teisinga kryptis. Vilnius nuo seno - išdrikęs miestas. Jo teritorija gana didelė. Vilniaus centrinę dalį reikia intensyvinti, spręsti infrastruktūros klausimus. Pavyzdžiui, Paupio fenomenas. Šis projektas humanizuoja miestą, pritraukia miestiečių, toje teritorijoje sukurtos ne tik gyvenamosios, bet ir komercinės erdvės, jos plečia Senamiesčio teritoriją.
Architektas pripažįsta: sunku intensyvinti miestą, tas susiję su sudėtingomis žemės problemomis. Daug vystytojų pasirenka statyti paprastesnėje vietoje, kad būtų mažiau problemų, bet vengia sudėtingų projektų. Mieste baigiasi lengvi sklypai, centre nebėra laisvų, neužstatytų, teritorijų, dabar labai daug projektų vyksta Naujamiestyje, kur daug ką galima keisti, rekonstruoti, diversifikuoti, ateityje tai bus mielas Vilniaus rajonas“, – neabejoja A. Kaušpėdas.
Paklaustas, ką mano apie NT rinkos aktyvumą ir nuolat augančias būsto kainas, A. Kaušpėdas pabrėžė, jog, jo manymu, dabartinis paūmėjimas dirbtinis, susijęs su pandemija, pinigų politika Europoje ir pasaulyje. „Jei anksčiau krizių metu bandėme taupyti, tai dabar bandome kuo daugiau išleisti. Visus, kurie laiko pinigus, infliacija verčia susimąstyti, ką su jais daryti. Tie, kurie turi daugiau, skuba investuoti. Tai kaitina rinką.
Vilniuje senasis sovietmečiu statytų butų fondas labai prastas, jie neatlaiko konkurencijos. Kaip ir turime butų, bet kas gali juose gyventi? Tie, kurie išgali, perka naujus butus.
O kalbas apie visuotinį NT mokestį architektas taip pat palaiko, tik mano, kad pradžioje jis turėtų būti labiau simbolinis, bet jį mokėti turėtų visi. Vėliau jau būtų galima diferencijuoti, priklausomai nuo to pirmasis būstas ar ne. „Reikia pereiti prie civilizuoto gyvenimo, nes viskas kainuoja. Tas teigiamai veikia ir pačią rinką. Jei turiu ne vieną butą, žemės sklypą, kas man kainuoja kasmet, aš susimąstysiu, kad gal kažko man nereikia, gal parduosiu. Rinka pradeda judėti, įneša sveikos enonominės įtampos, NT pinga, nes atsiranda daugiau pasiūlos rinkoje, naujų idėjų, kaip panaudoti tą NT, nuo to visiems tik geriau“, – mano architektas.
Pats A. Kaušpėdas tiki, kad naujos statybos būstas nepigs, nes, visų pirma, brangsta darbo jėga. Žmonės turi uždirbti ne minimumą, bet kelis tūkstančius eurų, kad galėtų skolintis, su šeimomis oriai gyventi. Tai, anot pašnekovo, neišvengiamas dalykas.
O svarstantiems pirkti būstą ar ne architektas turi patarimą: jei nuspręsite pirkti, tuomet ir reikia tą daryti. Būstai gali laikinai atpigti, jei bus krizė, bet negi jos lauksi.
