Pateiktus skundus išnagrinėjusi teisėjų kolegija pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, kad priimdamas sprendimą padarė esminių įrodymų vertinimo klaidų, kad visą įrodinėjimo naštą, jog ginčo statiniai yra pastatyti teisėtai, perkėlė atsakovams, nors jie, pasak apeliantų, dėl per ilgo valstybės institucijų veiksmų neatlikimo, nebeturėjo realių galimybių surinkti įrodymų, neabejotinai patvirtinančių ginčo poilsio namelių statybos teisėtumą žemės sklype.
Byloje nepateikta duomenų, kad konkretūs dokumentai buvo bet neišliko. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, niekuo teisiškai nepagrįsta atsakovų pozicija, kad jei poilsio namelių statyba nepažeidė tuo metu galiojusių imperatyvių draudimų, laikytina, jog ji buvo teisėta. Kaip konstatavo teisėjų kolegija, kad statyba buvo teisėta, atsakovai turėjo pareigą tai įrodyti. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Taigi, kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.
Teisėjų kolegija taip pat laiko visiškai nepagrįstus apeliantų argumentus, kad byloje buvo siekiama nusavinti atsakovų nuosavybę, net neįrodinėjant nuosavybės atėmimo būtinumo ir net nesvarstant atsiskaityti su atsakovais už nuosavybės atėmimą. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas laikydamas, kad poilsio nameliai negali būti palikti ginčo teritorijoje, privalėjo paskirstyti atitinkamų institucijų atsakomybę ir uždėti jiems naštą kompensuoti poilsio namelių savininkų nuostolius ir kita.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio bei patikslintų apeliacinių skundų argumentus, atsiliepimų į skundu argumentus, nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija pabrėžė, jog apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti.
Paskelbta nutartimi Šiaulių apygardos teismas apeliacinius skundus atmetė ir Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Civilinė byla dėl minėtų namelių teisme atsidūrė po to, kai Šiaulių apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į Telšių apylinkės teismą dėl neteisėtai pastatytų namelių Plinkšių kraštovaizdžio draustinyje, esančiame Mažeikių rajone, Uikių kaime. Bylos nagrinėjimo metu Telšių apylinkės teisme Akmenės rūmuose viešąjį interesą ginantis prokuroras ieškinyje nurodė, kad neįteisinti, neįregistruoti nekilnojamojo turto registre 58 (šiuo metų likę 56) statiniai, esantys Plinkšių kraštovaizdžio draustinio miškų ūkio paskirties žemės sklype, nuosavybės teise priklausančiam S. Š., yra pastatyti pažeidžiant įstatymus ir turi būti likviduoti.
Anot prokuroro, žemės sklypas su jame stovinčiais statiniais, tarp kurių ir nemaža dalis pritaikyti ne vien tik poilsiui, yra valstybės saugomoje teritorijoje – draustinyje. Minėti statiniai pažeidžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias statybos darbus saugomose teritorijose, o kartu ir viešąjį interesą saugoti ypač vertingas vietoves. Atsakovas S. Š., atsiliepdamas į ieškovo ieškinį, su juo nesutiko ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai prokuroro ieškinį patenkino visiškai ir įpareigojo S. Š. per 12 mėnesių savo lėšomis minėtus statinius nugriauti. Su tokiu teismo sprendimu S. Š. nesutiko, apeliaciniu skundu atsakovas ir dalis trečiųjų asmenų kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą prašydami panaikinti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prokuroro ieškinį atmesti. Prokuroras apeliacinės instancijos teismo prašė tokio skundo netenkinti.
Išnagrinėjęs apeliacinius skundus Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad atsakovas S. Š., žinodamas, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantys statiniai yra neįteisinti, nuo 1998 m. rugpjūčio 3 d., kuomet dovanojimo sutartimi įgijo žemės sklypą, bei dalis trečiųjų asmenų, kurie teigė, kad poilsio namelius valdo nepertraukiamai daugiau nei 40 metų, turėjo pakankamai laiko rinkti įrodymus apie šių statinių teisėtumą ir juos įteisinti, įregistruojant nuosavybę nekilnojamojo turto registre.
Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatavo, jog minėtų ginčo namelių nuosavybės įregistravimas draustinyje buvo negalimas, todėl jie ir nebuvo įregistruoti. Atsižvelgiant į tai, minėti apeliantų argumentai buvo vertinami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neteisėtos statybos teisinių padarinių, pagrįstai nurodė, kad nei atsakovas, nei byloje įtraukti tretieji asmenys neturi teisėtų lūkesčių statyti ir naudotis statiniais valstybės saugomojoje teritorijoje, kurioje tokių statinių statyba (buvimas) prieštarauja imperatyvioms įstatymo normomis.
Net ir pripažinus, kad dalis statinių galbūt buvo statyta dar iki atsakovui tampant šios žemės sklypo savininkui, šis faktas savaime nereiškia, kad neteisėtos statybos gali būti įteisintos, kadangi teisė į statybą valstybės saugomojoje teritorijoje negali būti įgyvendinta, o faktas, kad žemės sklype, valstybės saugomojoje teritorijoje – draustinyje, yra statinių, negali sukurti teisinių padarinių.
Teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Teismas apeliacinius skundus atmetė ir paliko galioti Telšių rajono apylinkės teismo Akmenės rūmų sprendimą. Šis teismo sprendimas taip pat buvo apskųstas.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas pagal žemės savininko kasacinį skundą neskundžiama 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi konstatavo, jog žemės savininkas šioje byloje yra tinkamas atsakovas atsakyti pagal ieškinio reikalavimą nugriauti mažiausiai tris jam priklausančius namelius, tačiau nustatė ir tai, jog byloje nebuvo išnaudotos visos galimybės nustatyti kitus ginčo namelių savininkus, todėl prokuratūros reikalavimas žemės savininkui pašalinti ir kitus sklype esančius namelius, teismo nuomone, buvo pareikštas nesilaikant įstatyme (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje) įsakmiai reglamentuoto eiliškumo, todėl bylą pirmosios instancijos teismui grąžino nagrinėti iš naujo.
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai bylą išnagrinėjo jau pagal patikslintą Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį, kuriame anksčiau byloje trečiaisiais asmenimis dalyvavę 53 faktiniai namelių savininkai, dabar byloje įtraukti atsakovais. Taigi ieškiniai buvo pareikšti 53 faktiniams namelių savininkams ir žemės sklypo savininkui S. Š. su jam priklausančiais trimis statiniais.
Teismas nustatė, kad dauguma ginčo statinių (iš viso 56 statiniai, iš jų 53 – nekilnojamieji statiniai ir 3 – kilnojamieji daiktai) sovietmečiu buvo statomi kaip poilsio nameliai. Byloje negauta duomenų, jog ginčo statinių valdytojai atitinkamais statybos laikotarpiais būtų gavę statybą leidžiančius dokumentus, būtų priimti statybos užbaigimo ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktai.
Teismo nuomone, jei statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, jog ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Atkreiptas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad neteisėtai (be būtinų statybai vykdyti dokumentų) pastatyto statinio įteisinimą lemia ne tai, kiek ilgai tokiu statiniu statytojas naudojosi, o tai, kokios yra galimybės, laikantis teisės normų reikalavimų, tokį statinį pripažinti teisėtu.
Be kita ko, teismas nesutiko ir su atsakovų atstovės advokatės L. Š. argumentu, jog šiuo atveju turėtų būti inicijuojamas statinių paėmimas visuomenės poreikiams. Teismas akcentavo, jog tik teisėtai statinį pastačiusiam asmeniui gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos bei ginamos Konstitucijos ir kitų įstatymų.
Taigi, siekiant užtikrinti Plinkšių kraštovaizdžio draustinio tikslus – ekologinės, kultūrinės ir kitokios vertės atkūrimą ir išsaugojimą, Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų sprendimu atsakovas – žemės sklypo ir kelių statinių savininkas S. Š. bei kiti 53 atsakovai (statinių valdytojai) įpareigoti per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti jų valdomus statinius.
Atsakovams to neįvykdžius, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai leista nugriauti savavališkai pastatytus ir valdomus statinius ir sutvarkyti statybvietes atsakovų lėšomis. Iš atsakovų taip pat priteistos ir bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai – po 75 eurus žyminio mokesčio iš kiekvieno atsakovo. Su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovai nesutiko ir jį apskundė Šiaulių apygardos teismui.
Šiaulių apygardos teismo inf.
