„Aš esu šiaurietis, čia nebuvo tradicijos kuo ilgiau gyventi tėvų namuose. Dabar situacija pasikeitusi, viskas susiję su NT kainomis. Visi užaugame galvodami, kad su antrąja puse turėsime savo būstą, mūsų tėvų karta buvo ta, kuri sunkiai dirbo, taupė, mano karta jau kitokia: nestabilumas darbo rinkoje, terminuotos darbo sutartys – tai pakeitė darbo rinką.
Neterminuotas darbas reiškia, kad įmonė gali tave įdarbinti trims mėnesiams, pusmečiui, o tai nebuvo suderinta su bankais. Šie žmonėms, neturintiems nuolatinių darbo sutarčių, pradėjo nebesuteikti paskolų būstui. Tuomet ir šiaurėje gyvenantys žmonės nebegalėjo palikti tėvų namų: ne todėl, kad nenorėjo, bet neturėdami pasirinkimo“, – situaciją Italijoje nupasakojo G. L. Demarco.
Jis pats savo namais laiko Vilnių, tačiau pritaria, kad tėvų ar senelių namai sentimentų kelia visiems. „Jauni žmonės neturi daug galimybių rinktis, tad namų jausmas keičiasi. Italas be namų buvo ne italas, reikėjo turėti pastogę. Dabar daug nestabilumo, vieni žmonės prie jo prisitaiko, ir tuomet randa didesnį stabilumą, kas nesugeba, taip ir pasilieka“, – kalbėjo Lietuvoje gyvenantis italas.
Italijoje, anot pašnekovo, dauguma namų labai seni, naujų namų gali rasti nebent miestuose, bet ne senuosiuose miesteliuose. „Jei randi naujesnį, pusšimčio metų, čia jau nauja statyba. Senus namus miesteliuose ar kalnuose restauruoja. Naujos statybos namai patogesni, bet italai turi jausmą, kad jie mažiau kokybiški. Seni namai jiems atrodo kokybiškesni.
Žmonės namus renkasi atsižvelgdami į darbo vietą. Yra didelių miegamųjų rajonų. Mano paties tėvai priėmė sprendimą gyventi ne tame miestelyje, kur gyveno mūsų šeima, nes tai buvo nepatogu dėl darbo, bet arčiau miesto, taip priartėjo prie Turino. Miesteliai yra skirti pernakvoti, ryte vykstama į darbą mieste. Normalu į darbą vykti 80, 160 km. Yra pasirinkimas gyventi mieste, bet prastame kvartale, bute, arba miestelyje, name, kur tavo vaikai užauga kitokioje aplinkoje“, – kalbėjo G. L. Demarco.
Lietuvoje, pašnekovo akimis, to nėra, nes čia visur saugu. „Nemanau, kad gyvendamas mieste suteikiu blogesnę gyvenimo kokybę vaikams. Italijoje ne visi sau gali leisti gyventi gerame miesto rajone. Tada turi rinktis. Kasdien nuvažiuoti daugiau kilometrų, bet turėti gerą vietą gyventi, arba gyventi prastoje vietoje, bet arčiau darbo“, – pasakojo pašnekovas.
Prisiminęs, kaip apsigyvenęs Lietuvoje, pradžioje ieškojo būsto, G. L. Demarco juokėsi, mat žiūrinėdavo skelbimus portaluose ir stebėdavosi, kad juose nurodyti metrai iki parduotuvės ar mokyklos, nes jis ieškodavo gražios vietos. Jų su žmona lietuve nuomonės išsiskirdavo, nes ji buvo priprastusi prie lietuviškos NT rinkos, tad jai atrodė, kad vyras renkasi baisias vietas.
Pavyzdžiui, Žvėryne nusižiūrėjo butą, kuriam būtų prireikę kapitalinio remonto. Jam atrodė normalu, neatrodė, kad remontas problema. Kol nesusidūrė su statybomis Lietuvoje. Tuomet, juokavo G. L. Demarco, suprato, kodėl lietuviai taip bijo rinktis seną būstą. Statybos ar remontas – kančios karalystė, kiekvienas darbininkas turi parodyti, kiek sunkiai dirba, kalbėdamas 2,5 val., koks sunkus darbas, tačiau nieko nedarydamas. Tenka daug vargti, kol surandi žmogų, kuris moka daryti savo darbą.
Visame pasaulyje būna, nepasiseka su statybomis. Bet, pašnekovo žodžiais, neturi išklausyti zyzimo. „Ateina darbininkas, sako, kad prieš tai buvęs padarė nesąmonę, perdaro, ateina dar kitas, sako, kad ankstenis kolega padarė blogai. Galiausiai grįžta pirmasis, kaltina save, nes pamiršo, kad pats taip padarė.
Italijoje pavojinga, mat jei žmonės prisidirba, visi sužinos ir niekas tavęs nebesamdys. Reputacija čia labai svarbi. Vilniuje visi daro, ką nori. Statydamas, tvarkydamas, apdailindamas namą galvojau keisiu specialybę, negali būti blogiau, sukursiu itališką kokybę lietuviškuose namuose. Buvo įgrisę“, – apie savo patirtį kalbėjo italas.
Italijoje vis dar gali rasti namų, pastatytų iš akmenų. Lietuvoje viskas moderniau. Italijoje daugiau kalbama apie restauravimą, o čia – naujų būstų statybą.
„Lietuvoje gajūs stereotipai, kokie yra lietuviai ir kokie italai, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus. Mūsų namuose nesugebėčiau pasakyti vyrauja skandinaviškas ar itališkas stilius, čia mūsų stilius. Lietuviams svarbu mada: minimalizmas, fengšui, to italai nesuprastų. Jie tiesiog negalvoja apie tai“, – mano pašnekovas.
Italijoje namai turi būti ne tik gražūs, bet ir patogūs. Jam pačiam namų pradžia – virtuvė, toliau – visa kita. Namai, anot vyro, turi turėti židinį, jei jo nėra, kam tada turėti namą.
Interjeras, mano G. L. Demarco, kaip ir maistas, gali patikti arba ne. Bet namai privatūs, mažai kas mato, ką juose pridarome.
