Kultūros komiteto posėdyje kalbėjęs Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras pabrėžė, jog pastaruoju metu, kalbant apie kai kuriuos pastatus, prasideda nesibaigiančios diskusijos.
Daugiausia apie oro uosto pastato griovimą kalbėta 2019 metų pradžioje. Tuomet siūlyta pagalvoti, kaip esamus statinius suderinti su šiandienos poreikiais. Pastaruoju metu klausimų dėl sovietmečio pastatų labai daug, tai nėra tik Lietuvai aktuali problema, diskusijos vyksta Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Tam atėjo laikas, nes į paveldo sąrašą traukiami 50 metų ir senesni pastatai.
Ar oro uosto pertvarkymas būtinai susijęs su esamų pastatų griovimu? Oro uostas projektuotas Vilniui, vėliau pritaikytas kitoms vietovėms. Oro uostas – mūsų šalies vartai, anot V. Bezaro, norime jį matyti modernų, funkcionalų, bet ar yra galimybė išsaugoti laikotarpį, kurį atspindi oro uostas ir sykiu jį pertvarkyti? KPD tikslas – išsaugoti skirtingų laikotarpių pastatus. Antra vertus, oro uostas nuolat keičiasi, kaip ir reikalavimai jam, todėl kiekvienos kolonos niekas nesaugotų.
V. Bezaras sutinka: pastatas funkciškai nepatogus, sunkiai eksploatuojamas. Dar 2019 metais posėdyje dalyvavo architektai, paveldosaugininkai, visi sutarė, kad geriausias variantas parengti architektūrinės idėjos konkursą, kaip įmanoma pastatą išsaugoti visą, iš dalies arba jo atsisakyti. Vertingųjų savybių nemažai, norisi išsaugoti bent frontoną ir vidines dalis.
KPD specialistai ir gyventojai bei oro uosto naudotojai yra pasisakę, kad tokį gana retą objektą išlaikyti ir pritaikyti oro uosto reikmėms, reprezentacinei funkcijai, įmanoma. Primityviausias sprendimas būtų nugriauti, kūrybiškiausias, daugiau lėšų reikalaujantis – išsaugoti.
KPD specialistai mato galimybę statinį ar jo dalį integruoti į naują kompleksą. Artimiausias pavyzdys – Estijoje. Tikslas – išsaugoti, kad būtų galima eksponuoti tą laikotarpį. Antra vertus, nesinorėtų, kad oro uostas būtų iš prilipintų gabaliukų.
Kalbant apie kitą sovietmečio paveldą, anot KPD vadovo, apie 200 pastatų paveldo registre, juntamas susidomėjimas šiais pastatais. Talinas ypatingą dėmesį skiria sovietmečio visuomeniniams pastatams, restauruoja nuo kūjo, pjautuvo iki žvaigždžių, pristato turistams. Iš buvusių kino teatro įrengtos parduotuvės ir pan.
M. Skuodis pasidžiaugė noru ieškoti kompromiso. Senąjį pastatą sudaro trys terminalai, bus statomas naujas terminalas oro uosto kairėje pusėje, jis vėliau būtų integruotas su visais trimis. Problema, kad pastačius naują terminalą bus pertvarkoma iš trijų terminalų į du. Iki pertvarkų – dviejų metų laikotarpis, per tą laiką itin svarbu rasti atsakymą, ką daryti su senuoju terminalu, ką saugoti ir ko atsisakyti.
Ministras pritaria siūlymui skelbti architektūrinį konkursą. Svarbu, kad ieškant atsakymų būtų pakankamai lankstumo. Didžiausi iššūkiai bent kol kas kyla dėl kolonų, dėl kurių negalima įrengti šiuolaikiškų sistemų, vėdinimo sistemų. Abejojama, ar būtina saugoti visas kolonas.
Kalbant apie oro uosto pastato būklę, balkonai, laiptai aptverti juostomis, stogas avarinės būklės, dar šįmet pastatui reikėtų milijono eurų investicijų.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė pabrėžė, kad suplakami paveldo išsaugojimo ir statybų klausimai. Svarbu nuspręsti, kas bus saugoma ir kas ne. Sovietinis paveldas toks pat vertingas išsaugoti kaip ir kito laikotarpio pastatai, nes reprezentuoja tam tikrą laikotarpį. Kalbant apie diskusijas griauti ar ne oro uosto pastatą, svarbu, anot specialistės, nedviprasmiškai pasakyti, kad tai būtų daroma dėl ekonominių pavydžių.
Paveldosaugininkas Augis Gučas kalbėjo, kad oro uosto pastatas vertas likti. Vien dėl to, kad kiauras stogas griauti – neteisingas požiūris. Terminalas gali atlikti ne tokias svarbias funkcijas, bet jis gali pasitarnauti ir turizmui. Pagrindiniai nepatogumai, anot A. Gučo, pradedant nuo 1980–1990 metų priestato, reikia šluoti, o toliau žiūrėti, kam pritaikyti senąjį pastatą. Įdomus jo tūris, planas, kaip senosios skraidymo kultūros paminklas.
Atvykimo pastatas, ministro žodžiais, ne tik morališkai pasenęs ir atspindi senąjį sovietinį, stalininį ampyro stilių, jo išlaikymas ir remontas reikalauja nemažų kaštų: griūvančių laiptų, stogo ir fasado remontui šiemet reikės daugiau nei 1 mln. eurų, dar po 100–200 tūkst. eurų priežiūrai ir tvarkymui skiriama kasmet. Sovietų Sąjungos architektų suprojektuotas oro uosto pastatas – viena iš ideologijos sklaidos formų, po Antrojo pasaulinio karo sparčiai pradėjusi plisti ne tik Rusijoje, bet ir sovietų okupuotose šalyse.
„Seno pastato integravimas ir bandymas pritaikyti aktualiems poreikiams projekto kainą paprastai išaugina nuo 1,5 iki 2 kartų. Todėl svarstant šį klausimą svarbu adekvačiai pasverti, ką saugome ir kodėl“, – jau anksčiau tvirtino ministras. Dabartinis centrinis Vilniaus oro uosto pastatas baigtas statyti 1954 m. spalio 4 d., 1984 m. buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Paveldosaugininkai kol kas argumentų, kodėl šis pastatas turėtų būti nugriautas, nemato.
