Vos išvydę savo kiemuose pirmuosius kranus ir statybininkus, jie tuoj susiburia į krūvą ir pasipiktinę bando iš „nekviestų svečių“ reikalauti kompensacijų už triukšmą, užstojamą saulę, taršą, atimtas automobilių stovėjimo vietas.
Nekilnojamojo turto plėtotojai tokias iniciatyvas kartais net ima vadinti reketu, nes senbuvių elgesys ima peržengti visas ribas.
– Kaip vertinate tokias gyventojų bendrijų iniciatyvas, kai bet kokiomis priemonėmis jie stengiasi sustabdyti ar bent nukelti statybas? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovo Mindaugo Statulevičiaus.
– Pirmiausia reikia visuomenę skirti į tam tikras grupes. Dalis jos yra atsakinga ir rūpinasi savo aplinka, tačiau kiti tik siekia sau perdėtos naudos.
Ta antroji grupė žmonių, vos pamatę buldozerį kieme, pabando kuo anksčiau į įvairias institucijas išsiųsti anoniminių skundų. Paprastai tokie žmonės turi daugybę pageidavimų: pakeiskite mums langus, išasfaltuokite gatvę, padarykite mūsų sklype kokias nors aikšteles ar net paaukokite. Dažniausiai prašoma paremti viešąsias įstaigas tam tikra suma.
– Ar statytojai derasi su tokiais gyventojais?
– Yra įvairių istorijų. Jeigu prašymas protingas, žinoma, prasideda dialogas. Ypač jei projektas didelis, ilgalaikis, tuomet plėtotojai stengiasi su gyventojais palaikyti gerus santykius.
Stengiasi problemas ir prašymus spręsti racionaliai, kad ir seniems, ir naujiems gyventojams būtų pagerintos gyvenimo sąlygos.
Pavyzdys – istorija iš Vilniaus: Kauno gatvėje viena bendrovė statė naujus namus, šalia buvo apleistas pastatas, kuris tikrai badė akis dėl išdaužytų langų, taip pat nesaugumo.
Tad plėtotojas savo iniciatyva tuos langus užkalė, uždarė įėjimus taip visiems sukurdamas saugesnę ir estetiškesnę aplinką.
– Su visais projektiniais pasiūlymais gyventojai supažindinami net kelis kartus, bet būna, kad vėliau projektai keičiami ir tada galutinį vaizdą jie pamato jau kitokį, nei iki gaunant statybų leidimą.
Ar dažnos tokios situacijos?
– Gyventojai supažindami su bendra koncepcija, jie mato būsimų pastatų tūrį, aukštį ir panašiai. Kai prasideda detalizacijos viešinimas, matomi architektūriniai sprendimai, planas, automobilių judėjimo schemos. Tada visi į tai žvelgia pro savo prizmę: galbūt kam nors užstos saulę, automobilių stovėjimo aikštelė atsiras arčiau namų.
Atsiranda tokių klausimų, kurie gali būti sprendžiami tobulinant projekto medžiagą. Tai yra visiškai normalus procesas.
Visuomenė yra aktyvi, ypač pastaruoju metu, nes visi turi galimybę susipažinti su projektu internete, vyksta nuotolinis projektų viešinimas, visi norintieji gali išdėstyti savo pastabas.
O dėl pasikeitimų, tai jie labiau susiję su projektavimu jautresnėse teritorijose, tokiose kaip kultūros paveldo saugomos zonos, miestų senamiesčiai, centrinės dalys. Tokius projektus tenka koreguoti, nes juos kontroliuoja kelios institucijos.
Tai ne paties plėtotojo norai. Bet ir tuomet, projekto viešinimo metu, visuomenė gali pareikšti nuomonę.
– Sumažėsiantis automobilių stovėjimo vietų skaičius turbūt yra viena opiausių būsimų statybų problemų?
– Taip, dėl privalomo automobilių vietų skaičiaus dažnai labai sunku ar net neįmanoma įgyvendinti naujo projekto.
Pavyzdžiui, kartais neužtenka antžeminio parkavimo vietų, tada reikia daryti požeminį, o tai kainuoja keturis ar penkis kartus daugiau. Nelygu vieta, skirtumas gali siekti net 10 kartų. Tai labai padidina viso projekto kainą.
Bet automobilių stovėjimo vietų mažinimo politika vykdoma visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Kopenhagos centrinėje dalyje kasmet jų mažinama po 1 procentą – taip žmonės skatinami keisti gyvenimo būdą, labiau naudotis viešuoju transportu. Populiarėja ir nemotorinės transporto priemonės – paspirtukai, dviračiai.
Vilniuje prieš mėnesį buvo patvirtinta nauja parkavimo mieste schema: išplėstos zonos, kuriose galima įrengti mažiau parkavimo vietų arba sumokėti savivaldybei už jas, vėliau tos lėšos skiriamos viešajam transportui.
Manau, jog tai racionalus sprendimas, nes dar 2014 m. pradėtas automobilių stovėjimo vietų mažinimas tik pagerino miesto planavimą, sumažino automobilių srautus bei jų keliamą taršą.
– Ką manote apie neseniai patvirtintą Vilniaus bendrąjį planą, kuris, pasak vyriausiojo miesto architekto Mindaugo Pakalnio, plėtos daugiacentrį miestą išraiškingoje gamtinėje aplinkoje?
– Bendrasis planas yra svarbus tuo, kad jis pagaliau įvedė aiškumo, nes mes dvejus metus gyvenome de jure pagal senąjį planą, de facto pagal naująjį.
Dabar, kai tvarka aiški, atsiranda daugiau galimybių plėtoti, konvertuoti teritorijas.
– Tik štai vilniečiai burnoja dėl per didelio miesto tankinimo, o jų pykčio strėlės vėl skrieja į nekilnojamojo turto plėtotojų daržą?
– Nereikia kaltinti vien plėtotojų – pasaulyje vykdoma kompaktiško ir darnaus miesto politika, Vilniuje – taip pat.
Be to, pastebime, kad miesto valdžia dažniausiai stoja į gyventojų bendruomenės, o ne į statytojų pusę, todėl, jei atsiranda nesutarimų, savivaldybė visada jų paprašo paieškoti geresnių sprendimų.
Plėtotojai stengiasi tai išgirsti, nori išsaugoti medžius, tobulinti architektūrą, ieško kompromiso su gyventojais.
– Beje, medžiai – dabar itin jautri tema?
– Medžiai visuomet buvo svarbi miesto dalis. Mes tą žalumą branginame ir norime ją išlaikyti, bet kartais tuo manipuliuojama. Plėtotojai atlieka medžių vertingumo tyrimus ir tik gavę atsakymus ima svarstyti, ką su jais daryti.
Gerai, kad gyventojai vis labiau įsitraukia į žaliosios aplinkos formavimą ir išsaugojimą, kovoja už medžius ir žalumą mieste. Tačiau dažnai perlenkiama lazda.
Saugotinų medžių ir krūmų kirtimas, persodinimas ir kitoks pašalinimas reglamentuotas įstatymo ir mes stengiamės jo laikytis.
– Prieš metus Seimo priimtas naujas įstatymas, kuris numato, kaip savivaldybių infrastruktūra turi būti planuojama, įgyvendinama ir finansuojama. Kone dešimtmetį kurto įstatymo itin laukė plėtotojai. Ar tai padės darnesnei miestų plėtrai?
– Manau, kad tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys, kurie stato mieste, turi prisidėti prie infrastruktūros plėtros. Gerai tai, kad už plėtrą turi būti skaidriai mokama ir to turėtų pakakti, kad savivaldybė už tą mokestį įrengtų infrastruktūrą.
Mes šį mokėjimo modelį palaikome, bet matydami praktinį jo įgyvendinimą pritariame, jog jis yra tobulintinas. Manau, po metų ar dvejų turėsime sklandžiai veikiančią sistemą.
– Iki šiol kyla daug klausimų, kas gali tapti nekilnojamojo turto (NT) plėtotoju.
Kol kas tokiais gali prisistatyti bet kas, tačiau ar šie asmenys bei jų grupės netampa tuo šaukštu deguto LNTPA puoselėjamų vertybių statinėje, kurioje – 72 nariai?
– NT verslas tai yra tam tikra ūkio veiklos rūšis su atsakomybe, draudimais ir reputacija. Tiesa, gerą vardą galima greitai sugadinti, todėl mes, kaip asociacija, šviečiame visuomenę, kaip išsirinkti būstą, kokius klausimus užduoti, kaip domėtis aplinka.
Be to, nuo rudens pradėsime naują projektą „NT akademija“, rengsime mokymus esamiems ir būsimiems plėtotojams apie visą nekilnojamojo turto plėtros procesą.
Mūsų asociacijos nariai, tapdami LNTPA bendruomenės dalimi, prisiima ir tam tikrus įsipareigojimus, turime savo garbės kodeksą, lyg dešimt Dievo įsakymų, kuriame sudėlioti veiklos principai, santykiai su bendruomene, rangovais, su valdžia.
