Praėjusią savaitę Reformatų sodas vėl atviras lankytojams. Nukėlus tvoras jau pirmosiomis valandomis šią seniai neregėtą erdvę užplūdo minios smalsuolių.
Vieniems įstrigo tai, kad nors Reformatų sodas buvo atnaujinamas ilgai, ne visi darbai atlikti. Kitiems užkliuvo neatpažįstamai pasikeitusi takų sistema. O treti įvardijo tiesiai: tai bus aplink esančių namų kiemų pratęsimas.
Vis dėlto dauguma Reformatų sodo lankytojų sutarė, kad šiai vietai, dėl kurios sulaužyta tiek iečių, trūksta išskirtinumo ir išmonės.
Panašių yra ir Lenkijoje
Vienas pirmųjų atnaujintą Reformatų sodą sukritikavo parkotyrininkas Dainius Labeckis. Jo žodžiais, tai tik anksčiau įgyvendintų projektų kopija.
Specialisto nuomone, Vilniaus viešųjų erdvių tvarkymas virsta serijine gamyba. O Reformatų sodas nebetekęs savo istoriškumo, jame atsiradę daug kičo elementų.
Reformatų sodą viena pirmųjų apžiūrinėjusi vilnietė Auksė Sungailė pripažino, kad jis ne tik panašus į Bernardinų sodą, bet ir daugybę kitų poilsio zonų Lenkijoje.
„Pasijutau lyg svečiuočiausi pas kaimynus lenkus ir pamėginau įsivaizduoti, kaip Reformatų sodas atrodys, tarkim, po penkerių metų.
Įvairiose Lenkijos vietose teko aplankyti daug panašių vietų, kai kurios jų buvo apleistos.
Jeigu ir Reformatų sodas nebus tinkamai prižiūrimas, tai bus dulkina vieta su neveikiančiomis laistymo sistemomis, džiūstančiais medžiais“, – pasidalijo įžvalgomis A.Sungailė.
Architektas ir urbanistas Gintautas Tiškus pastebėjo, kad Reformatų sode vyrauja suolų, takų ir želdinių chaosas.
Jis pritarė, kad kiekvienas parkas ar skveras turėtų išsiskirti iš kitų, o jų funkcija turėtų būti daugiau nei praktinis naudojimas.
Saugo senų medžių šaknis
Vilnietė Jūratė Vasiukevičiūtė netoli dirba, todėl jai buvo itin įdomu dairytis po vietą, kurią ne vienus metus slėpė tvoros.
„Žinoma, patinka, kad yra žalumos, kad išsaugojo senus medžius.
Pastebėjau, kad suolai sustatyti ne pavėsyje, bet saulės atokaitoje. Galbūt lankytojams tai nepatogu, bet sodo atnaujintojai turbūt galvojo apie medžius.
Juk po jų šakomis statant suolus nemažą plotą reikėtų išgrįsti trinkelėmis. O tai kenktų medžių šaknimis“, – samprotavo J.Vasiukevičiūtė.
Jos manymu, taip saugant medžius, lankytojams virš suolų reikėjo įrengti stogines. „Tvarkinga, bet man trūksta meno.
Nėra tokio kabliuko, kad aplinka sužavėtų, nustebintų“, – apibendrino lankytoja.
Projektą ne kartą keitė
Nors sulaukė priekaištų, savivaldybės atstovai tikino, kad viena pagrindinių kraštovaizdžio užduočių Reformatų sodo rekonstrukcijos metu buvo tinkamai suplanuoti erdves.
Čia pažymėta svarbių reformatų bendruomenei pastatų archeologija: buvusios bažnyčia, konsistorija, dvi koplyčios ir kapinių tvora.
Atskiri sodo plotai apsodinti kiliminiais augalais ir svogūninėmis pavasarį žydinčiomis gėlėmis.
Be to, rekonstrukcijos metu buvo siekiama teritoriją paversti ornitologiškai patrauklia buveine paukščiams, praturtinti bioįvairovę ir sukurti jaukią kasdienio gyvenimo erdvę.
Reformatų sodo projektas buvo ne kartą keičiamas, nuspręsta išsaugoti daugiau medžių, atsisakyta sodo aptvėrimo idėjos, rasta tinkamiausia vieta paminklui, pakoreguota tranzitinių takų sistema, jiems parinkta kieta danga.
Rekonstrukcijos metu buvo išgirstas ir vilniečių siūlymas ne segmentuoti skverą, o siekti universalumo: nuspręsta, kad evangelikų reformatų sinodo pastato komplekso teritorija su sakralia zona, kurioje 1982–1983 metais buvo išgriautos kapinės, bus įamžinta ir išskirta kraštovaizdžio priemonėmis, tačiau likusių sodo erdvių funkcijos iš esmės nebus keičiamos.
Paminklas reformatams – nežinia kada
Nors Reformatų sodas jau atidarytas, numatyto paminklo jame nėra. Skulptorė Dalia Matulaitė negali įgyvendinti sumanymų, nes jau ketvirtus metus verda ginčai, kokia turi būti skulptūra.
Skulptorės D.Matulaitės ir architekto Jūro Balkevičiaus sukurtas paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams turėjo tapti vienu pagrindinių Reformatų sodo akcentų.
2017-aisiais pasaulis minėjo Reformacijos jubiliejų – 500 metų nuo Reformacijos pradžios. 1517 metais Martinas Lutheris Vitenberge paskelbė savo garsiąsias 95 tezes, prikalęs jas prie bažnyčios durų.
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija nutarė reformatų nuopelnus Lietuvos kultūrai, švietimui, raštijai įamžinti paminklu.
Draugijos nariai atrinko 10 iškiliausių Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų, suteikusių postūmį laisvai minčiai ir padovanojusių senajai lietuvių kalbai raštiją. Tai – Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, Andrius Volanas, Juodasis ir Rudasis Radvilos, Merkelis Petkevičius, Jokūbas Morkūnas. Jie ir turėjo būti įamžinti Reformatų sode pastatytame paminkle.
Konkurso būdu išrinktas skulptorės D.Matulaitės ir architekto J.Balkevičiaus projektas „Stelos“.
Tuomet pradėti rinkti ir pinigai paminklui finansuoti – reikėjo sukaupti bent 230 tūkst. eurų.
D.Matulaitė konkursui pateikė dviejų asmenybių kolonas, po to projektą išplėtė iki galutinio sumanymo. Bet čia ir įsižiebė pirmoji žiežirba tarp paminklo užsakovų ir autorės.
Mat yra išlikę tik dviejų asmenybių – Radvilos Rudojo ir Radvilos Juodojo – portretai. Kaip atrodė kiti žmonės, galima tik įsivaizduoti. D.Matulaitė pateikė savas menines portretų interpretacijas.
Tačiau Reformacijos draugijos istorikų komisija, peržiūrėjusi pateiktus principinius interpretacijų eskizus, tokio sprendimo griežtai atsisakė ir tai motyvavo istoriškai patvirtintų portretų nebuvimu, dar D.Matulaitės darbą pavadino „karikatūromis“.
Kūrėjai sugrįžo prie atsarginės idėjos – iliustruoti asmenybes per jų sukurtų ar apie juos parašytų raštų faksimiles.
Tačiau ir antras paminklo projektas Reformacijos draugijos atstovams neįtiko – jos pirmininkas Donatas Balčiauskas dabar pasigedo Radvilų portretų.
