Miesto valdžia plano sėkme neabejoja, gyventojai ir verslas priekaištų turi, tačiau sutinka visi: daugiabučių apšiltinimas nėra problemos sprendimas, o kartais – tik didesnė problema, supriešinanti keliasdešimt savininkų.
Bandymų būta
Pristatant naująjį planą kalbėta, jog dauguma butų nepatogūs, virtuvės mažos. Gyventojai, norėdami patogumo, išdrįsta griauti kapitalines sienas, kartais sukeldami pavojų namo konstrukcijoms. Vilniaus savivaldybės planas – paruošti tipinius vidaus pertvarkų projektus, naudojantis kuriais savininkai galėtų šiuolaikiškai susitvarkyti savo butus.
Pagal miesto patvirtintą tipinį standartą būtų galima atnaujinti laiptines, liftus, balkonus. Vertinant renovacijos projektus ketinama atidžiau vertinti, ar nebus skirtingai įstiklinti balkonai, išsikišę kondicionieriai ar palydovinės televizijos lėkštės.
Gyventojai galėtų be didesnių biurokratinių trukdžių sodinti želdynus prie įėjimų, susitvarkyti terasas prie pirmųjų aukštų, būtų siūloma įsirengti uždarus, tik gyventojams prieinamus kiemus. Ketinama skatinti NT plėtotojų įsitraukimą – šie mainais už papildomą plotą sutvarkytų daugiabučių bendrąsias erdves ar aplinką.
Vienas toks bandymas sostinėje buvo. Antakalnio 43-ojo daugiabučio gyventojai, susirūpinę savo namo būkle, susitarė su rangovais, jog šie atliks pastato kapitalinį remontą mainais į neeksploatuojamą palėpę, kur buvo įrengti šeši butai, kurie vėliau parduoti.
Už palėpę mainais buvo sutvarkyti daugiabučio fasadai, stogas, pakeisti langai ir durys, o renovacija gyventojams papildomai nekainavo. Nors tokia renovacija gyventojams naudinga, viena problema sunkiai sprendžiama – įrengus daugiau butų ankštuose kiemuose sutalpinti ir daugiau automobilių.
„Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“ neseniai aprašė ir dar vieną atvejį, kuomet bendrija pasirinko neįprastą daugiabučio renovacijos chemą. Buvo sutarta, kad namą renovuos įmonė, kuriai leista šalia esančiame sklype pastatyti devynių aukštų gyvenamąjį namą. Laisvės prospekto 45A daugiabutis buvo pradėtas renovuoti, bet taip ir nebaigtas, o vietoj devynaukščio – tik berželiais apaugusi pamatų duobė.
Mokslininkai, architektai ir urbanistai Kaune jau spėjo nuveikti išties sudėtingą darbą – asociacijos Lietuvos urbanistinių inovacijų tinklo iniciatyva parengė tiriamąjį darbą „Daugiabučių butų atnaujinimo gido“ projektui.
Įgyvendinus projektą gyventojai galės pritaikyti sovietinius butus dabartiniams poreikiams. Pirmojo etapo tikslas buvo surinkti kuo daugiau informacijos apie tipinius stambiaplokštės statybos projektus, juos skaitmenizuoti, apibendrinti ir paprastai pateikti informaciją apie masinę statybą Lietuvoje.
„Daugiabučų kvartalinės renovacijos klausimą LUIT gvildena ne venerius metus. Proceso, kuomet apšiltinami daugiabučiai, nelabai galime vadinti kvartaline renovacija. Į ją reikėtų žiūrėti plačiau. Miestai pasiskelbė kiemų, kaimynijų programas, tačiau vis dar trūksta suvokimo, kad aplinka, kurioje gyvenu, irgi man priklauso, jos už mane niekas nesutvarkys. Veikia kelių universitetų iniciatyvos, individualūs tyrėjai, architektai moksliniuose darbuose mėgina peržiūrėti daugiabučių tipologijas, butų suplanavimus, pirmų aukštų, antstatų galimybes.
Sykiu sklando informacija, kad sovietmečiu statytų daugiabučių gyvavimo laikotarpis 50 metų, ir jie grius. Turime didžiulias kainas ir būstą, neįperkamą jaunai šeimai. Taip pat didžiulę drieką aplink miestus, kuomet žmonės keliasi į vienbučius, tačiau negyvena kokybiškoje gyvenamojoje aplinkoje.
Nedidelis būstas su kiemu puiku, bet už tvoros nėra bendruomenės gyvenimo, šaligatvių, jaunos šeimos vežimėlius stumdo duobėtais žvyrkeliais, nėra socialinės infrastruktūros, viešųjų erdvių, žmonės įkalinti automobiliuose“, – kalbėjo viena projekto organizatorių urbanistė Živilė Šimkutė.
Pati su vyru apsigyvenusi trijų kambarių bute sovietiniame daugiabutyje Kaune ji džiaugiasi, kad greta – didžiulis parkas, pro langą matosi Neris, nedidelė šildymo kaina.
„Pamatėme, kad apie gyvenimą daugiabutyje logiška pradėti galvoti nuo buto, kartu matant, kaip nekokybiškai dauguma gyvena, nes estetikos suvokimas nėra mums įkaltas į galvą, to nesimokome mokykloje, geriausiu atveju pavartome katalogą, bandome kažką padaryti, bet architektūrinio išsilavinimo itin trūksta.
Atsidarai butų pardavimo skelbimus, matai pusę kambario užimančias sofas, parketlentėmis nuo lubų iki grindų iškaltus kambarius. Išgriaunamos kapitalinės sienos, kas labai nesaugu ir pavojinga. Griaunamos pertvaros stambiaplokščiuose namuose, kurie tam nepritaikyti, sujungiami kambariai. Kurie kartais tampa tik dar nepatogesni“, – pasakojo urbanistė.
Surinkus informaciją, anot pašnekovės, paaiškėjo, kad daugiabučių tipologijų nėra labai daug, bet modifikacijų – kokių tik nori. Jos derintos prie vietos sąlygų. Iš pažiūros schema atrodo vienoda, bet galiausiai paaiškėja, kad virtuvė pusmetriu platesnė ar siauresnė, antra, kad labai daug informacijos prarasta, nebeaišku, kur jos ieškoti.
Galbūt ji senuose archyvuose, kurie išbarstyti, arba privačiuose archyvuose, kažkas išmesta. Prieš keliasdešimt metų naudoti standartiniai katalogai, kurių niekas per daug nesaugojo. Archyvuose nemažai informacijos, bet ji mažai susisteminta.
Mokslininkų idėja buvo išsiaiškinti standartinius butų suplanavimus, kad galėtų tipinį planą duoti architektams, kurie parengtų interjero projektus – siūlymus, kaip šiuolaikiškai sutvarkyti sovietinį butą.
Tuos projektus galėtų naudoti žmonės, kurie gyvena senuose daugiabučiuose. Projektuose nebus konkrečių gamintojų reklamų, tiesiog elektros, suplanavimo schemos, santechnika, virtuvės planas, galbūt, baldai, kad būtų lengviau suprasti, jų telpa.
Projektai būtų parengti atsižvelgiant į skirtingų namų ūkių poreikius. Galbūt būstą atnaujinti norės šeima su keturiais vaikais, gyvenanti dviejų kambarių bute, arba jauna šeima be vaikų, kur reikalingas darbo kambarys ir pan.
Šiuo metu pabaigtas projekto tiriamasis etapas, kurio metu identifikuotos 5 ar 6 namų serijos, dažniausios Vilniuje ir Kaune, taip pat labiausiai į akis krentančios interjero klaidos.
„Labiau supratome istoriją, paanalizavome konstrukcijas. Kol kas renkama komanda antrajam etapui. Kalbėjomės su keliomis architektūos įmonėmis, joms įdomu. Tai – galimybė architektūros biurams, kurie įprastai nedirba su tokiais projektais, net nelabai supranta, kas tai per tipologija, pabandyti pažiūrėti į būsto, kuriame gyvena didžioji dalis lietuvių, tipologiją, ir pasiūlyti kokybiškų sprendimų.
Kartu norisi kalbėti apie kokybišką gyvenamąją aplinką, pavojų, kurį kelia kapitalinių senų griovimas ir projektavimas be specialisto pagalbos. Norime parodyti, kad galima kokybiškai ir gražiai įsirengti ir sovietinį butą, išnaudoti jo potencialą, suvokiant, kad kai kurie butai tikrai nepatogūs, natūralu, kad sienų per saug neperstumdysi, bet yra galimybių, kaip žmonės galėtų minimaliais sprendimais susikurti patogesnę aplinką gyventi“, – kalbėjo urbanistė.
Kai kas mūsų butus daro nepatogiais
Kalbant apie dažniausias interjero klaidas, pati pavojingiausia – būtent kapitalinių sienų ir pertvarų griovimas, nelabai apgalvojant, kokią naudą tas duos. Dažniausiai virtuvė jungiama su svetaine, kartais tai veikia puikiai, butas tampa šiuolaikiškas, tačiau kartais toks sprendimas nebūna sėkmingas.
Kita labai dažna klaida – perkami per dideli baldai. Neapgalvojama, kiek jie užims vietos ir kad patogumo su ta didele sofa iš tiesų nebus. Artnaujinant butus dažnai pamirštama elektros instaliacija, jungtukai, kištukiniai lizdai paliekami senose vietose, o visas butas apraizgomas ilgintuvo laidais.
Įprastas apšvietimas tokiuose butuose – vienas šviestuvas kambario viduryje, kurio įprastai nepakanka, tačiau dauguma vis dar atsisako papildomų pastatomų šviestuvų.
Galiausiai, neapgalvojama, kiek vietos reikės daiktams laikyti. Labai gražūs skandinaviški interjerai, tačiau kambariai galiausiai prigrūdami dėžių, kuriose daug daiktų.
Anksčiau butai būdavo apkalami lentelėmis – įdomus retro įspūdis, bet, kita vertus, labai sumažina erdvę, padaro ją tamsią, nejaukią, valymas ir priežiūra sudėtingi, mat lakas patamsėja, taigi, nesukuriama labai jauki aplinka.
Skonio reikalas, bet jis, atkreipė dėmesį pašnekovė, irgi gali būti prastas, pavyzdžiui, per visą kambario sieną išklijavus fototapetą, parinkus labai ryškias spalvas – neatrodo, kad tokioje aplinkoje malonu lesti laiką.
Renkant vaikų baldus, taip pat labai daug keistų spendimų. Arba jie per dideli, su grafiniais elementais, motyvais, kurie neprideda patogumo. Vietoje miegamųjų lovų perkamos sofos.
Miegama svetainės erdvėje, svetainės lova niekada nebūna suskleidžiama. Žmonėms nėra labai patogu. Vietoje to galbūt labiau tiktų mažesnis baldas, atlenkiamas valgomojo stalas, sulankstomos kėdės ir pan., bet ne dideli stacionarūs foteliai.
„Nepatogumas labai atsiliepia tam, kokioje aplinkoje žmonės užauga, kaip suvokia aplinką ir ja naudojasi. Jei toks kokybės standartas artimoje aplinkoje, kaip mes galime tikėtis, kad žmonės reikalaus kokybės viešosiose erdvėse.
Neverta tikėtis, kad didelė visuomenės dalis suvoks, kas yra kokybiška architektūra, kai gyvena lentelėmis apkaltuose nepatogiuose butuose. Kita vertus, mes esame tauta, mananti, galime viską pasidaryti patys.
Tas irgi labai matosi gyvenamojoje aplinkoje. Reikia bendro sąmatos suvokimo, kiek viskas gali kainuoti, kiek galime sau leisti. Kalbant apie butą, kyla daug klausimų – nuo estietinio suvokimo iki bendros žmonių gyvenimo kokybės, psichologinės būklės klausimų, politikos ir pan.“, – komentavo viena projekto autorų.
