Tačiau, kaip matyti natūroje, to visai nėra paisoma – vyksta naujų teritorijų urbanizacija, padrikai statomi gyvenamieji, paslaugų, gamybos objektai, nesaugomos kraštovaizdžio vertybės.
Pajūrio teritorijų naudojimo pagrindą lemia prieš dešimtmetį ar daugiau parengti savivaldybių bendrieji planai. Todėl vertinant šios zonos urbanistinę situaciją, tikslinga apžvelgti tuo laikotarpiu parengtus Kretingos, Klaipėdos rajonų ir Palangos, Klaipėdos miestų savivaldybių teritorijų bendruosius planus, palyginti jų sprendinius su esama būkle.
Bendruosiuose planuose ypač išsiskiria įteisintas didelės urbanistinės plėtros mastas. Pavyzdžiui, Kretingos rajono savivaldybėje, pagal 2008 metais parengto bendrojo plano sprendinius, numatytas 6,9 karto didesnis užstatomų teritorijų plotas nei esamas, Klaipėdos r. sav. (2007, 2011 m.) – 7,4, Palangos m. sav. (2008 m.) – 4,2, Klaipėdos m. sav. (2007 m.) – 1,9 karto didesnis, nors rekomenduojama, kad urbanizuotų teritorijų padidėjimas būtų ne didesnis nei 20 proc.
Pagal šiuos duomenis matome, kad suplanuotos teritorijos neišlaiko jokių racionalaus planavimo reikalavimų. Gal tik išskyrus Klaipėdos miestą, kuris apribotas žiedinės savivaldybės ir esami teritoriniai resursai baigiasi. Tačiau Kretingos, Klaipėdos rajonų savivaldybių urbanistinė plėtra viršija maksimalią rekomenduojamą plėtrą – daugiau nei 20 kartų.
Urbanistinės plėtros teritorijose iki šio laikotarpio parengta daugybė detaliųjų planų, žemės ūkio paskirtis pakeista į kitą paskirtį užstatymui didžiausiuose agrarinių teritorijų plotuose. Tuo tarpu gyventojų skaičius bendrai nagrinėjamose savivaldybėse sumažėjęs – 2020 m. jis apie 12 proc. mažesnis nei buvo prieš du dešimtmečius (2002 m.). Kretingos rajono savivaldybėje jis mažesnis apie 17 proc., Palangos mieste – 7 proc., Klaipėdos mieste – 21 proc.
Tik Klaipėdos rajono savivaldybėje dėl intensyviausiai vykstančių statybų jis didesnis – apie 29 proc. Akivaizdu, kad nepagrįsti bendrųjų planų sprendiniai atskirose savivaldybėse lems neefektyvų ir brangų infrastruktūros vystymą, kurios išlaikymo kaštai teks visiems jų gyventojams.
Svarbu pažymėti, kad bendraisiais planais įteisinta didelė urbanistinė plėtra taip pat turi neigiamą poveikį gyvenamosios aplinkos kokybei. Numatytose plėtros zonose teritorijos planuojamos padrikai, nepaisant jų bendro konteksto, neformuojant viešųjų ir rekreacinių erdvių, o tik suskaidant atskirus sklypus.
Tokiu būdu užstatomos vandens telkinių pakrantės, užmiesčio kelių ruožai, vertingi dirbamos žemės plotai. Teritorijos tampa ištisinio užstatymo nuobodžių, monotiškų priemiesčių struktūra, kuri naikina pajūrio kraštovaizdžio savitumą.
Taip vykstanti urbanistinė drieka yra palanki tik atskirų suinteresuotų vystytojų komercinei veiklai, bet tik ne gyventojams.
Panašios ištisinės urbanizacijos tendencijos taip pat stebimos Kaliningrado srities, Lenkijos pajūryje, bet tokios plėtros nėra Vokietijos, Prancūzijos, tos pačios Belgijos, Olandijos pajūriuose, nors šių šalių apgyvendinimo tankumas yra labai didelis.
Lietuvos pajūris yra visos valstybės turtas ir juo turėtų būti rūpinamasi nacionaliniu mastu. Tačiau pajūrio naudojimo politika palikta pačių savivaldybių nuožiūrai, komercijai, išskyrus saugomas teritorijas – Neringą, Pajūrio regioninį parką, kurios sudaro tik nedidelę dalį ir kurių prieigų intensyvus urbanizavimas ilgainiui ims stelbti jas pačias. Tokie urbanistinės driekos procesai yra įvykę užsienio šalyse ir jie pripažinti, kaip ypač neigiami.
Siekiant valdyti besaikį žemės išeikvojimą, pažangesnėse užsienio šalyse įvedami žemės paskirties keitimo ribojimai, siekiama tokio urbanistinio vystymosi, kuris pareikalautų pačių minimaliausių gamtinių bei agrarinių teritorijų praradimų.
Deja, mūsų šalyje, siekiant taisyti pajūrio urbanistinės driekos situaciją, nėra priimta jokių ryžtingesnių politinių sprendimų, nėra atlikta jokio išsamesnio šio proceso vertinimo, neanalizuojama kokios ilgalaikės ir negrįžtamos pasekmės gali laukti ateityje.
Dabartines urbanistines tendencijas ir toliau lemia nekontroliuojamas savivaldybių teritorijų bendrųjų planų rengimas, taip pat planavimo organizatorių ir planų rengėjų atsakomybės nebuvimas. Tokia būklė rodo, kad teritorijų planavimo sritis šalyje yra labai apleista, nėra atsakingų kompetentingų institucijų bei trūksta Lietuvos teritorijos racionalaus naudojimo valstybinės politikos.
Komentaro autorius – arch. dr. Evaldas Ramanauskas KTU Architektūros ir statybos instituto Teritorijų planavimo centras.
