Dideliame name Maironio gatvėje S.Povilaitis gyveno kelis dešimtmečius.
Sunkios ligos pakirstas dainininkas 2015 metų spalio pradžioje čia ir mirė.
Jis palaidotas Palangoje.
Gyventi į Palangą S.Povilaitis dar vaikystėje iš Kauno persikėlė su motina Marija Povilaityte.
Kelionė buvo lemtinga
Kaune gyvenęs S.Povilaitis pirmą kartą Baltijos jūrą pamatė, kai jam buvo 12 metų. Tas vaizdas jį taip sužavėjo, kad kartą susipykęs su motina jis pabėgo iš namų ir atsidūrė Palangoje.
Pasirodo, Stasys tuo laiku susirašinėjo su Palangoje gyvenančia mergaite ir pabėgęs iš namų kelias dienas paslapčia nakvojo draugės tėvų namo sandėlyje.
Čia buvo laikomos anglys. Ta mergaitė paslapčia jį maitindavo iš namų nešdama sumuštinius.
Kaune likusiai motinai Stasys paskambinęs pranešė, kad namo kol kas negrįš, nes įsidarbino viename Vilniaus teatre.
Motina iš karto suprato, kad sūnus meluoja, nes vaiko joks teatras dirbti nepriimtų.
Iš Kauno į Palangą atvažiavusi motina sūnų surado tik padedama milicijos. Vakare moteris ėmė ieškoti nakvynės. Vietiniai patarė užeiti pas Maironio gatvėje gyvenantį Artūrą Medickį, kuris neturėjo šeimos.
Kaunietė su vienišu šeimininku susidraugavo ir netrukus su sūnumi persikėlė pas jį gyventi.
Šeima ilgai glaudėsi nedideliame pastate, šalia kurio vėliau S.Povilaitis pasistatė gyvenamąjį namą.
Ūkinės paskirties pirmasis maestro būstas yra išlikęs dabar parduodamo namo kieme.
Galėjo turėti kitą pavardę
Nedaug trūko, kad apie garsųjį estrados atlikėją mes visi būtume žinoję kaip apie Stasį Medickį.
Tėvą atstojęs ir savo žmonos sūnų mylėjęs palangiškis labai norėjo, kad jis turėtų jo pavardę. Tačiau tuomet jau paauglys buvęs S.Povilaitis pabūgo pavardės keitimo biurokratinių procedūrų, už kurias dar būtų tekę ir mokėti.
Net ir pasilikęs mergautinę motinos pavardę S.Povilaitis iki pat patėvio mirties jam buvo kaip tikras sūnus.
Patėvio sklype Maironio gatvėje pasistatytas didelis namas S.Povilaičiui tapo mylimiausiais namais, kuriuose jis praleisdavo didžiąją metų dalį.
Čia jis ilsėdavosi po koncertų ir rašydavo eiles savo naujoms dainoms.
Namas Palangoje atlikėjui buvo ir papildomas pajamų šaltinis, nes jis per vasaras būdavo nuomojamas vasarotojams.
Po S.Povilaičio mirties name nuolat apsigyveno dainininko našlė Birutė ir duktė Agnė.
– Ar negaila netekti namo Palangoje, kuris kelia tiek daug prisiminimų, o vasarą duoda pajamų? – „Lietuvos rytas“ paklausė 73 metų B.Povilaitienės.
– Rūpesčių ir vargo daugiau nei tų pajamų. Man su dukra toks namas per didelis, o tinkamai pasirūpinti poilsiautojais jau nebėra sveikatos.
Juk reikia ir patalynę skalbti, ir kambarius tvarkyti, svečius priimti ir išleisti. Mane jau kamuoja įvairios ligos, sunkiai vaikštau. Juk negali viskas užgriūti ant vienos dukters pečių.
Šią vasarą dar priimame pažįstamus poilsiautojus, kurie čia nuolat vasarodavo, bet kitąmet, jei namo dar nebūsime pardavusios, nežinau, kaip bus.
– Kada kilo mintis šį namą parduoti?
– Tai padaryti buvome susiruošę dar kai Stasys buvo gyvas, nes abu supratome, kad tas namas mums per didelis, reikalaujantis daug priežiūros ir nuolatinių investicijų.
Tuomet turėjome santaupų, ketinome nusipirkti ką nors mažesnio, o po to šį gremėzdą pardavinėti. Jau buvome susiradę tinkamą naujos statybos namuką dar arčiau jūros.
Bet mums, įpratusiems prie tokių erdvių, jis pasirodė toks mažytis, kad atsisakėme. O vėliau nebespėjome ką nors pakeisti.
Vėl pardavinėti namą ėmiausi tik po Stasio mirties – iš pradžių per daug nesiviešindama, tik per pažįstamus. O dabar jau paskelbėme viešai.
– Kam statėte tokį didelį namą, juk jame – trys aukštai su rūsiu.
– Nepatikėsite, jis toks didelis tapo tiktai todėl, kad Stasys per daug plytų užsakė.
Jį statyti pradėjome netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Stasio patėvis, kuriam priklausęs sklypas Maironio gatvėje buvo nemažas, leido mums statytis arčiau gatvės.
Statyti pradėjome dar už rublius, o baigėme jau mokėdami litais. Mūsų ambicijos buvo didžiulės, o pinigų trūko. Filharmonijoje, kuriai priklausė visi estrados kolektyvai, S.Povilaičio koncertų tarifas nebuvo didelis.
Kai „Nerijos“ ansamblio vyrai pamatė būsimo namo pamatams ir rūsiui iškastą didžiulę duobę, ilgai juokėsi: ar karosus sugalvojai veisti? Niekas netikėjo, kad už dainininko algą įmanoma tokį namą pasistatyti.
Tačiau koncertai darėsi vis populiaresni, Stasio nuolat nebūdavo namuose.
Nedaug kas žinojo, kad jis taip plėšosi norėdamas uždirbti namo statybai, kuri užtruko trejus metus.
Statybines medžiagas, kad būtų pigiau, per visokias pažintis pirkdavo tiesiai iš gamyklų – tuose miestuose, į kuriuos Stasys atvažiuodavo koncertuoti. Jis gastrolėse, o mums į Palangą sunkvežimiais gabena visokius blokus, plytas, medieną.
Darbininkus prižiūrėdavo Stasio patėvis. Rezultatą įvertindavo grįžęs mano vyras, kuris pats buvo įgijęs mūrininko specialybę.
Kaip ir buvo numatyta, sumūrijome du aukštus, jau ketinome dengti stogą. Ogi žiūrime, kad plytų didžiausia krūva likusi. Kur jas dėti? Tuomet mums ir patarė statyti dar trečią aukštą, kuris nebūtų šildomas, tačiau vasarą čia įrengtuose kambariuose būtų galima gyventi.
Tokių aukštų namų šioje Palangos dalyje net nebuvo galima statyti, bet tuomet suveikė S.Povilaičio autoritetas – dėl šio pažeidimo visi užmerkė akis.
– Jau statydami namą buvote numatę vasaromis priimti poilsiautojus?
– Taip, kaip ir visi palangiškiai. Su Stasiu juokavome, kad išėję į pensiją turėsime iš ko gyventi.
Anksčiau, kai Palanga dar nebuvo tiek apsistačiusi, mūsų namas per vasaras tiesiog braškėdavo nuo poilsiautojų.
Visi devyni kambariai būdavo užimti. Pamenu, tuomet vasaromis per pustrečio mėnesio po 30–40 tūkstančių litų uždirbdavome.
Vėliau konkurencija išaugo, visokių svečių namų atsirado devynios galybės, tad pas mus vasaroti atvažiuodavo tik seni klientai.
Pamažu ir Stasiui tie rūpesčiai buvo apkartę. Visus priimk, automobilius kieme tvarkingai surikiuok, priekaištus išklausyk. O ir namui reikia nuolatinės priežiūros: tai lentelė atšoko, tai kažkur vandenį praleidžia, žolę pjauk, viską, kas auga, laistyk.
Štai ir dabar meistrai, atvažiavę keisti stogvamzdžio, visą namo sieną pastoliais apstatė.
– Ar pirkėjų toks didelis namas neatbaido?
– Vaikščiotojų ir žiūrinėtojų netrūksta. Prasidėjus vasarai toms apžiūroms reikės paskirti kurią vieną savaitės dieną, nes jau pradėjo važiuoti poilsiautojai, todėl visų patalpų nebus įmanoma aprodyti.
Bet kas iš to, jei visi žiūrinėtojai išeina žadėdami pagalvoti. Lyg nuo to man būtų lengviau. Tik keletas žmonių buvo rimtai susidomėję, apžiūrėjo po antrą kartą.
Vienas kaunietis aiškino, kad čia būtų galima įrengti tris butus ir juos parduoti – mat namas turi kelis atskirus įėjimus. Tačiau užstato dar niekas nedavė.
– O gal pirkėjus gąsdina didelė namo kaina – 780 tūkst. eurų?
– Nėra ji jau tokia didelė už 11 arų sklypą ir dar papildomą ūkinį pastatą, kurį galima rekonstruoti į didesnį. Niekas nėra pasakęs, kad mano prašoma kaina yra nereali.
Tik vienas prašė 100 tūkst. eurų nuleisti, tačiau svarbu tokioms provokacijoms nepasiduoti.
Nereikia pamiršti, kad po Stasio mirties dar nepraėjo dešimties metų, tad už parduotą namą nemažus mokesčius atskaičiuos valstybė.
O aš už gautus pinigus Palangoje noriu bent du butus nusipirkti, kad viename galėčiau gyventi, o antrą nuomodama prie pensijos kažkiek prisidurčiau. Dar ir santaupų reikėtų pasilikti. Mano pensija juk mažytė – vos 270 eurų su našlės priedu. Taip yra todėl, kad man pritrūko darbo stažo.
Toks vienas aferistas renginių organizatorius, pas kurį anksčiau dirbau administratore, pavogė mano 5 darbo metus. Man išeinant į pensiją paaiškėjo, kad jis visą tą laiką „Sodrai“ nemokėjo mokesčių.
Lygiai taip pat nuskriausti kai kurie Operos ir baleto teatro solistai dar mėgino bylinėtis, bet nieko nepešė.
– Bet jūs dar turite du butus Vilniaus senamiestyje?
– Vienas yra dukters Agnės, o kitą nuomojame. Iš tų nuompinigių ir gyvenu.
Nors esu registruota Vilniuje, ten gyventi nebegaliu. Atvažiavus iš pajūrio man sostinėje trūksta oro.
Palangoje nuolat gyvenu jau ketvirtus metus. Čia ir pasiliksiu.
– S.Povilaičio namą parduodate su visais baldais ir net rūsyje įrengta jo biblioteka. Gal čia dar yra likę kokių nors asmeninių maestro daiktų, kurie primintų garsų atlikėją?
– Yra jo mėgtas krėslas, stalas, prie kurio jis rašydavo eiles.
Šie baldai stovėjo jo kambaryje antrame aukšte, kuriame jis užsidarydavo dirbti.
Čia kiekviena namo kertelė primena S.Povilaitį. Aišku, gaila, kad kažkam nusipirkus šį namą tas prisiminimas bus ištrintas.
Palanga Stasio garbei žadėjo ir paminklą pastatyti, ir net kažkokį skverą jo vardu pavadinti, Koncertų salės fojė ekspoziciją įrengti, kurioje būtų galima parodyti kokius nors jo asmeninius daiktus, koncertinius rūbus, nuotraukas, apdovanojimus.
Iš viso to liko tik Stasio autografas ant Koncertų salės fasado.
