Tradiciškai patraukliausiais Kauno gyvenamaisiais rajonais yra laikomi Naujamiestis, Senamiestis ir Žaliakalnis.
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dėstytojas profesorius Kęstutis Zaleckis įsitikinęs, kad kuo greičiau reikėtų pradėti kompleksinį miegamųjų rajonų atnaujinimą.
Taip pat pasidalijo įžvalgomis, kas gali sugadinti Žaliakalnio įvaizdį.
– Kokie gyvenamieji rajonai laikomi prestižiniais ir ar jie nepraranda patrauklumo, juk nemažai kauniečių mieliau kuriasi miesto pakraštyje ar rajone? – „Laikinoji sostinė“ paklausė K.Zaleckio.
– Gyvenamosios vietos patrauklumą lemia daug elementų. Tai ne tik namai, jų architektūra, bet ir aplinka, viešųjų erdvių buvimas, greta esanti gamta, patogus susisiekimas, kai norint pasiekti darbą, mokymo įstaigas nereikia gaišti daug laiko.
Tokius gyvenamuosius rajonus galima pavadinti 15-os minučių teritorijomis, kai tik tiek laiko reikia sugaišti norint pasiekti darbo, pramogų vietas ar namus.
Tradiciškai susiklostė taip, kad visa tai galime rasti Naujamiestyje, Senamiestyje, Žaliakalnyje. Tiesa, Žaliakalnis nėra vientisas, patraukliausia yra aplink Ąžuolyną esanti jo dalis.
Jei Ąžuolyne nebus įrengta didžiulė automobilių stovėjimo aikštelė, ši teritorija ir toliau liks prestižinė.
Vienu metu Naujamiestis buvo tapęs mažiau patrauklus.
Kauniečiai pirko sklypus miesto pakraščiuose, ten statėsi namus. Bet pastaruoju metu dažniausiai šeimų nesukūrę ar vaikų neturintys jauni žmonės grįžta į Kauno centrą.
Aš vis dar matau didelį Kauno centro potencialą, nes dar yra vietų, kur gali kilti gyvenamieji namai.
– Kurie gyvenamieji rajonai vis labiau praranda patrauklumą ir ką daryti, kad taip nebūtų?
– Didžiausia problema yra vadinamieji miegamieji rajonai, pavyzdžiui, Dainava, Eiguliai, Kalniečiai, Šilainiai. Jie suprojektuoti taip, kad gyventojai jaučiasi nejaukiai ir nesaugiai, nes namai yra atokiau nuo pagrindinių gatvių ir savo būstus pasiekti, ypač tamsiuoju paros metu, yra nesaugu.
Žmonės pro savo būstų langus mato tik kiemus, o kadangi tai didelės erdvės, jie dažniausiai nesistengia būti savo kiemų šeimininkais, juos tvarkyti.
Tyrimai rodo, kad gyventojai nesitapatina su didelėmis erdvėmis, jei jos didelės, vadinasi, jos yra niekieno, dėl to dažnai yra apleistos.
Viena išeičių tai pakeisti yra kompleksinė renovacija. Tai nereiškia, kad užtenka atnaujinti namus ir kosmetiškai sutvarkyti jų aplinką.
Kiekvienas gyvenamasis rajonas – ar tai būtų Dainava, ar Vilijampolė, ar Šančiai – turi savo savitumų, privalumų.
Imantis kompleksinės renovacijos privalumus reikia išsaugoti, bet pertvarkyti tai, kas kelia problemų.
Mano nuomone, daugiabučių kiemus reikia skaidyti į mažesnes erdves, kad gyventojai pasijustų turintys savo valdas ir jas imtų prižiūrėti.
Būtina spręsti automobilių stovėjimo vietų problemą, kad erdvės prie namų nebūtų skirtos tik jiems. Reikia kurti kuo įvairesnę infrastruktūrą.
Dar vienas miegamųjų rajonų trūkumas – namų fasadai yra atokiau nuo pagrindinių gatvių.
Mokslininkai yra nustatę, kad patraukliausi yra tie gyvenamieji rajonai, kurių namų fasadai atgręžti į gatvę ir yra arti jos. Iš namų išėję žmonės iš karto patenka į miesto aplinką ir dalyvauja miesto gyvenime.
– Kas bus ateityje su ištisais miegamųjų rajonų kvartalais, su senais daugiabučiais?
– Kol kompleksinė miegamųjų rajonų renovacija nevyksta, šioms teritorijoms sunku konkuruoti su priemiesčiais.
Dėl to aš įžvelgiu tam tikrų pavojų.
Jei miegamųjų rajonų daugiabučiai ir jų aplinka nebus pradėti kompleksiškai atnaujinti, jų vertė mažės.
Kadangi būstų kaina ar jų nuoma pigs, tai bus patrauklu žemesnių socialinių sluoksnių gyventojams ar imigrantams. Taip gali atsirasti savotiški getai, kai tam tikros problemiškos grupės išstums dabartinius gyventojus.
– Kuriuose Kauno gyvenamuosiuose rajonuose įžvelgiate daugiausia galimybių?
– Tarpukariu Aleksotas turėjo šansą virsti antruoju Žaliakalniu. Čia buvo pastatytas funikulierius, įkurtas Botanikos sodas, Kauno universiteto rūmai, kurie karo metu buvo susprogdinti. Bet Aleksotas taip ir liko nuošaliau miesto, jame tebevyrauja sodybinis užstatymas.
Dabar Aleksoto papėdėje planuojama statyti didelį gyvenamąjį rajoną Nemunaičius. Jei šis rajonas sukurs ryšius su viršutine Aleksoto dalimi, jis turi daug potencialo naujam plėtros etapui.
– O kaip padidinti Vilijampolės, kuri iki šiol turi tam tikrą kriminogeninę reputaciją, ar pramoninio rajono Petrašiūnų patrauklumą?
– Tokie gyvenamieji rajonai turėtų panaudoti savo privalumus. Petrašiūnai turi puikią gamtą, Kauno marias. Taip pat čia yra Pažaislio vienuolynas, o R.Kalantos gatvėje – ir kapucinų vienuolių namai. Jie galėtų tapti tam tikru vietiniu traukos centru.
Vilijampolės reputacija galėtų keistis, jei būtų kuriama daugiau viešųjų erdvių, kur gyventojai jaustųsi saugiai. Tam gali padėti ir dabar plėtojami nauji nekilnojamojo turto projektai, nes moderni, patogi kaimynystė aplinkinius taip pat skatina tvarkytis, gerinti savo aplinką, išstumti kriminogeninius elementus.
– Kas labiausiai trukdo tam, kad gyventojai savo aplinkoje jaustųsi gerai ir norėtų ja rūpintis?
– Pirmiausia miestas ir jo gyvenamieji rajonai yra žmonės. Jie kuria gyvenamosios vietos patrauklumą, ten, kur yra stiprios bendruomenės, atsiranda savitumas.
Pavyzdžiui, kai susikūrė Šilainių sodų bendruomenė, ji pradėjo telkti gyventojus.
Žemųjų Šančių bendruomenė yra išskirtinis pavyzdys. Dabar gyventojai ir ten įsikūrusio verslo atstovai su užsienio šalių partneriais pirmieji Lietuvoje dalyvauja projekte „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“. Patys žmonės sudaro jiems svarbių vietų ir pastatų žemėlapį ir kurs modelius, kas nutiktų, jei Šančiai plėtotųsi viena ar kita kryptimi.
Deja, miesto politikai yra atitrūkę nuo bendruomenių. Jei sumano kokį nors projektą, siekia jį įgyvendinti nepaisydami visuomenės nuomonės.
